AGRON SHELE IWA; WPS

Kumte dhe esse

Home
Autori i poezise dhe befasise poetike Rumune Dorin Cozan
Autorja e njohur Corina Gina Papouis! Mrekullia poetike midis orientit dhe moderrnizmit
Poeti bashkėkohor Qipriot -Turk Ahmet Ómeraga ahmetomeraga@gmail.com
Seref Ozturk
Adelina Dardha,nje ze i ri qe perthyen shtigje poezish
Autorėt Pėrmetarė
Letėrsi
Artisti i madh i Folklorit Popullor Vasil Ēuri
Autorėt e perkthyer ne Turqi !
Prezantimi Poeteve : Lediana Paja
Prezantim i talenteve tė rinj :Ivana Dervishi
Seria e Autoreve Qipriote (Turqi)
Poetja Bashkėkohore Nese Yasin
Poeti bashkėkohor Atilla Elüstün ati_els@hotmail.com
Impresionim i autorit Patrick Sammut IWA Malte
Kumte dhe esse
Agron Shele WPS Sinan Vaka WPS
Ftese
Publicitet
Impresionime nga takime Kombetare dhe -Nderkombetare
Deklarata e Prespes
Imazh i Rreme
Ese dhe vleresime per autorin
Beyond the Grey Curtain
Works
Ahmet N Murati Midis lirikave dhe zjarrit tė pashuar pėr dinjitet dhe liri kombėtare!
Sompozium


 

05. 04. 2009       Pėrmet

1. Njė shpalosje universale vlerash  

    “KORSI E HAPUR“

 

         Agron Shele

 


 

   Mendimi universal nė letėrsi dhe unifikimi vlerave reale kanė mundėsur sot koncepte dhe ide nga mė madhoret, kanė krijuar tendenca pėrafrimi nė shumė kultura, kanė paracaktuar modalitete bashkėkohore dhe kanė krijuar mundėsi tė jashtėzakonshme bashkėpunimi dhe komunikimi.

   Nėn kėtė nismė dhe me motivim tė qartė u realizua projekti “Korsi e hapur“ Antologji poetike me autorėve tė tjerė nga vendi dhe bota (rreth 170 autorė vendas dhe 84 autorė tė huaj nga 22 vende tė ndryshme tė botės), tė cilėt me prurjet e tyre letrare nė 11 gjuhė tė huaja, arritėn tė flisnin pėr herė tė parė nė gjuhėn shqipe dhe tė plotėsonin njė mozaik letrar nga mė tė larmishmit.

   

   Ėshtė interesant dhe dhe mjaft premtues lloji i ri i komunikimit midis autorit tė ri global, i cili operon pėrbrenda rrymave bashkėkohore letrare, shkėmben pėrvojė, hulmuton me  prurjet dhe gjetjet e reja, debaton pėr anėn kompozicionale dhe atė fabulore, pėr imazhin, fabulėn, kompozicionin, konturon idetė dhe profeksionon stilin.

   Le tė bėjmė njė anlitikė tė shkurtėr tė antologjisė poetike dhe tė konkludojmė pėr dinamizmin e krijuar duke u endur nga njė autor tek tjetri, nga njė kulturė tek tjetra, nga njė ndjenjėsi nė njė ndjenjėsi tjetėr.

   Pse e shtroj kėtė paratezė tė nderuar, kolegė?

   Pėr shumė arsye, tė cilat tė shtyjnė drejt konturimit tė njė Letėrsie ndryshe.

- Letėrsi qė ėshtė domosdoshmėrisht e aplikueshme dhe qė perfomon pareshtur frymėn  kontemporane tė shpirtit poetik te sotėm.

- Letėrsi qė duhet tė ridimesionojė vetveten dhe tė krijojė komunikim mė tė gjerė nė hapėsirė dhe kohė.

- Letėrsi qė duhet tė pėrafrojė kultura dhe kombe ( pėrfshi 22 vende tė ndryshme tė botės, qė pėrfaqėsohen denjėsisht)

- Letėrsi komunikuese dhe mundėsuese pėr shkėmbime tė ndėrsjellta vlerash.

   Le tė ndalemi nė njė moment tjetėr, i cili shėrben pėr tė konfiguruar elementė kyē tė njė projekti tė tillė, projekt qė konsiston nė paraqitje tė pėrbashkėta  dhe nė eventualitete tė ndryshme.

   Ē“duhet tė kuptojmė me elementė qė ndikojnė dukshėm nė perfomancėn e njė vepre kaq tė gjerė dhe nė paraqitjen e saj grafike:

    Ėshtė mė se e kuptueshme qė elementėt bazė, treguesit e nivelit artistik, tė jenė sa mė cilėsorė duhet:

- Niveli i pėrkthimit tė jetė pėrbrenda standarteve (Rast konkret   shqipėrim+ruajtje kompozicioni +ruajtje mesazhi) perfomancė, i cili u mbėshtet fort nga Kongresi Internacional i Salaminės, Greqi 2008 nė lidhje me vėshtirėsitė nė fushėn e pėrkthimeve, por ne kemi krijuar njė katedėr tė mirė pėrkthyesish, tė cilėt kanė treguar vlera katėrcipėrisht.

-Harmonizimi i prurjeve dhe gjetjeve letrare tė autorėve vendas me ata tė huaj.

-Rikonceptimi i artit me autoritetin krijues.

  Jo pa qėllim pėrbrenda veprės letrare ndeshesh me emra tė tillė si: Teresinka Perriera, Presidente e Lidhjes Shkrimtarėve dhe Artistėve tė Botės IWA (USA) dhe candidate pėr Ēmimin NOBEL, Domeniko Defeliēe dhe Flavia Lepre (Itali), Adolf Shvjedēikov (Rusi), Kristina Santos Akeza (Brazil), Dr. Ashok (Indi), Hju Ēi Ēeng (Kinė), Benard Xhekson (Angli), Armando Roje Leon (Marok), Goro Ihara (Japoni), Ēan Sirisuit (Tajlandė), pėr tė ardhur tek poetėt grekė Dimitris Kraniotis, President i Lidhjes sė  Poetėve Bashkėkohorė tė GlobitĖ.P.S. , Dinos Kubatis, Panajota Zaloni, Zaharulla Gaitanaki, kandidatet pėr ēmim Nobėl Choi Shealung (Kinė) dhe Nadia Ēela Pop (Rumani), autorėt kosovarė Kadrush Radogoshi, Rushit Ramabaja, Muharrem Gashi, autorėt e Lidhjes sė Krijuesve “Pegasi” qė pėrfaqėsohen denjėsisht  e kryesisht me antarė tė Lidhjes WPS si dhe shumė tė tjerė, tė cilėt janė nga Shqipėria, por nuk janė anėtarė tė Lidhejs sonė.

   Kjo konglomeratė autorėsh, tė cilėt nuk njohin as shtet dhe as komb, por pėrfaqėsojnė universalitetin e vlerave njerėzore pėrbėn rast tė papėrsėritshėm pėr kulturėn e sotme letrare dhe kėtė e vėrteton mė sė  miri Simpoziumi  Internacional “Muza poetike “Pegasi 2009”

Me kėtė rast do citoj njė ekstrakt tė shkurtėr, i cili sintetizon peisazhin me madhėshtinė e forcės krijuese, harmonikėn poetike me magjinė e natyrės Guri Qytetit (Stone of Town).

Pragu i gurtė, i qytetit tim

Larė  nga dallgėt, valė, turfullim,

Ballkon i ngritur, gjer nė shenjtėrim

Shquan mbi retė, tutje pėshtjellim.

 

Me feksjen e dritės, si nė njė rrėfim,

Zgjat duart qė teren, herėt nė agim,

Pėr tokėn dhe qiellin falje pa pushim,

Pėr jetėt qė flasin: Ja Pėrmeti ynė.

 

Sė fundi mendoj se “Korsi e hapur“ ėshtė pikėnisje e atributeve dhe prurjeve tė qindra poetėve, tė cilėt pėrbrenda mendimit tėyre kanė nisur dukshėm dhe bindshėm shkėmbimin universal tė mendimit letrar mbarėkombėatr.





2. Vėshgim bazues reflektiv nė  lindjen e “Antologjisė sė poetėve italianė”

                Sinan Vaka W.P.S

Jam i  sigurt, se ēdo pėrkthyes e ka tė qartė qė vjershėrimi qėndron nė njė formė tė organizuar tė  ligjėratės dhe kjo e fundit nga ajo ēfarė komunikon, ndėrsa poezia ėshtė njė kualitet i kėsaj ligjerate nė tėrėsinė e saj(formė dhe brendi), njė  rezultat  kulturor brenda potencialit artistik tė autorit.

Pikėrisht, kjo parantezė  rikujton  pėr vėshtirėsinė  e madhe nė riprodhimin ne pėrkthim tė  lėndės ekspresive qė derivon prej metrikės origjinale. E gjitha  kjo do tė thotė se, duhet para sė gjithash, studim analitik i strukturės poetike dhe gjetja  me efikasitet e instrumentave me  tė cilat mund te realizohet pėrkthimi. Pra,  kthehet domosdoshmėri mėsimi  i gjithėhershėm  se vlera  e parė  e kėsaj pune ngelet filologjikja, besnikėria ndaj tekstit. Nė veprat me vargje tė rimuara ėshtė shumė e mundshme qė njė mbiemėr i caktuar futet nė ndėrthurrje prej poetit, shpesh pėr arsye ritmiko-metri-ke ose per rimė. Duke  e  hequr, lexuesi  nuk privohet aspak, pėr sa pėrmban kuptimi origjinal i tekstit dhe nė mjaft raste mund tė pėrftohet pėrkthim  i hijshėm.

Edhe  nė vėzhgimin tim  reflektiv, nė hyrje tė antologjisė, kam nėnvizuar me forcė  se, barasvleftėshmėritė   leksikore e kuptimore tė pėrshtatura me specifikat e gjuhės shqipe, hulumutimet e figurave retorike e stilistikore, lojėrat  analogjike, dritėhijet brenda thellėsive tė vargėzimit, qė venė nė dukje harmoninė dhe tingujt, tė mbajnė nė ankth.

Duke vėrejtur  me kujdes atė ēfarė citova me lart, pashmangėshmėrisht mendimi pikėzohet  nė opsionin e qartė  se nė dualizmin ligjėratė - poezi, ngelet kjo e fundit, pra poezia  objekti    paracakton  frutin letrar; tek e fundit sekreti  i njohjes sė gjuhės sė autorit, patjetėr qė ėshtė ai universi mbi tė cilin  qėndrojnė tejkqyrėsit  nė vėzhgim. Pėrsėri lind pyetja:” Sa ėshtė e mundur t’i qendrohet besnik origjinalit?”

Le ta rikthejme pyetjen nė materializim konkret.

Struktura e gjuhės, forma, gjinia ėshtė krejtėsisht e dallueshme dhe spe cifike  te autorėt e seleksionuar tė njė antologjie, pėr arsye tė kronologjizimit tė rrymave,  shkollave  dhe, pėr mė tepėr tė stileve, qė ngėrthejnė nė vetvete. Janė  epoka historike,  qė kėrkojnė kujdes nė tendenciozitetin e tyre filozofik dhe mentalitetin kohor. Pėrpos kėsaj, dukuritė e veēanta qė karakterizojnė penėn  e  njė Pascoli apo Montaleje, nė rastin tim konkret, nuk mund tė jenė kafshata qė lehtėsisht mund  tė kapėrcehen; qėndron mbi gjithēka primare sensibilizimi pėr tė mos abuzuar me tė pacėnueshmen.

 Ky kėshillim ėshtė i natyrshėm, sepse pėrfshin impenjimin absolut dhe tė pakeqkuptueshėm.Mjeshtėria e pėrkthimit, pa dyshim frymėzohet  nga pasionet mė  tė thella teknike, ta krahasojmė me piktorin,  qė riprodhon tė njėjtat tema dhe sentimente. Rezultati ėshtė njė kthim i koloreve dhe i atmosferės, njė reduktim i largėsisė midis origjinalit dhe kopjes, e pėrkthyer mė saktė, njė shqetėsim nė venėn poetike tė autorit pėrkthyes. Fisnikėria e formave, magjepsja e ndijimeve tė holla, pikėllimi muzikal, ngjizja e njė botė tėrheqėse deri nė mashtrim simpatish, kėrkojnė pashmangshmėrisht periudhėn e vet reflektive, njohjen e vlerės intelektuale dhe erudicionale tė vetvetes e, mbi tė gjitha, njė  edukacion  letrar  tradicional dhe modern“.

 Poezia ka shpeshherė privilegjin e perceptimit tė nuancave edhe mė tė skajshme tė shpirtit human; pėrkthimi mundėsinė  e  zgjidhjes sė kėtij rebusi letrar dhe transmetimin  emocional nga njė popull te tjetri.      

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


 

 

 


NADIA-CELLA POP (ROMANIA)

ABOUT “A SEAT IN HEAVENS”

By Kristaq F. Shabani

Kristaq Shabani’s poems reveal, in the first place, a creator with a powerful involvement in the perception of reality, which is mirrored selected. The excerpts that make the main contents of the poet’s message bear no plenty of imagery, so, the reader has the opportunity of a personal analysis,  a different one, due to the perception, interpretation and scope.

The author is always ready to oscillate between accord and dissension, when he writes about some atitudes of a personality, B. Clinton, he avoids the clarity of speech using obscure, contradictory and challenging terms. This way, we can remark his posibility to migrate, very easy, between an idea and the chosen mode of expression.

Kristaq F. Shabani speaks to a public attendance which have a very rich stylistic relief, which is powered by the poet himself.

Kristaq Shabani’s poetry can be accounted due to its modernism sometimes a hermetic one, just like experimental poetry that awaits the effect of its linguistic journey.

“The world plays hide-and-seek with itself./ From its womb new creatures/ Who among them will be are born…/IT’S JOVE OF TOMORROW?...”

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

«Ne vijmė nga shekulli XX»

 

nga Lumo Kolleshi W.P.S

Sekretar i pėrgjithshėm i Lidhjes sė Krijuesve “PEGASI“ Albania

 

(Pėrsiatje pėr poezinė bashkėkohore botėrore)

 

Daltėn e shpirtit njerėzor, poezinė, poetėt nuk e kanė lėnė kurrė tė vjetėrohet. Shekulli XX prej nga vijmė tė gjithė ne, kėtė gjini kaq te vjetėr sa dhe vetė njerėzimi, por njekohėsisht dhe kaq tė freskėt sa uji i burimeve, e vuri nė krye tė procesit letrar. Po i referohem njė vargu tė Tomas Eliotit nga “Katėr kuartetet“: “Ēdo frazė ėshtė njė fund dhe njė fillim“ dhe brenda kėtij vargu mund tė gjesh natyrshėm atė lidhėsi tė pėrjetshme midis trashgimnisė dhe bashkėkohėsisė nė poezi“.

Reformimi mė i madh i fillimshekullit tė kaluar pėr poezinė erdhi me simbolizmin, por pėrkimet e mistershme midis fjalės e muzikės pėr tė depėrtuar nė esencėn e poezisė sė kulluar, do tė bėheshin edhe mė tė mistershme prej gjakut tė Sharl Pegit dhe Gijom Apolinerit. Prej kėtij gjaku duket se Tristan Cara do tė ngrinte e  kryesonte dadaizmin qė do tė kėrkonte shkallmimin e degradimit moral dhe politik tė Evropės sė kohės sė vet pėr tė sjellė triumfin e racionales nė artin poetik. Njė vazhdimėsi proteste, por mė e thellė nė sondėn e vet, kundėr gjithēkaje qė shtyp individin, vjen e pėrvijohet  me surealizmin e Andre Bretonit, Lui Aragonit dhe Pol Eluarit. Gjithsesi nėn ndikimin e dyfishtė tė simbolizmit nga njėra anė dhe tė surealizmit nga ana tjetėr do tė pėrshkallėzohej shkolla poetike e hermetizmit me tre pėrfaqėsuesit mė tė mėdhenj tė poezisė italiane: Euxhenio Montale, Xhuzepe Ungareti dhe Salvatore Kuazimodo pėr t’i sjellė poezisė elitare fillin e artė tė lirikės.

Do tė ishte ky fond reformues poetik nė kornizat e para tė shekullit XX qė do tė sillte njė shpėrthim tė tė njė poezie tė vėrtetė nė botė me emra tė mėdhenj, si: Ėlliam Batler Jits, Rainer Maria Rikle, Vladimir Majakovski, Erza Paund, Tomas Eliot, Pablo Neruda, Ana Ahmatova, Oktavio Paz e shumė tė tjerė.

Pas Luftės sė Dytė Botėrorė poezia do tė endej nė dy drejtime eksperimentale dhe brenda kornizave tė kėsaj bote me luftėn e saj tė ftohtė pėrvėluese, nė perėndim do tė bėnte pėrpjekjet e saj pėr tė depėrtuar sa mė thellė brenda tė fshehtave tė shpirtit tė  lirė tė njeriut, ndėrsa nė lindje ajo do tė bėhej njė shtojcė e vet ideologjisė qė do ta thante lėngun e lirisė sė shpirtit tė individit dhe do ta kornizonte kėtė njeri brenda njė deformimi tė plotė. Edhe brenda kėtij eksperimenti nuk do tė mungonin zėrat ndryshe herė nė formėn e shpallur tė disidencės letrare, herė me petkun hermetik pėr tė thėnė tė ndaluarėn dhe tė palejuarėn.

Me njė trashgimni tė tillė poetike  paraqitet bota deri nė momentin e rėnies sė murit tė Berlinit dhe fundi i shekullit, bashkė me agimin e shekullit tė ri, nė vendet e lindjes filloi tė frynte njė erė e re, njė erė, e cila edhe sot po manifestohet me shpalosje energjish tė ndrydhura tė shpirtit poetik nė forma nga mė interesantet, nė pėrpjekje pėr tė rigjetur kohėn e humbur.

Me gjithė pamundėsinė dhe vėshtirėsitė reale pėr ta jetuar procesin poetik nė tė gjithė tingujt dhe ngjyrat e ēdo poeti bashkėkohor, nė kėtė botė qė sa vjen e zvogėlohet, kur dhe vet poezia ėshtė nė proces dhe nė kėrkim tė vetvetes, nė njė kohė kur maturimi i shumė poetėve dhe shkollėzave poetike nuk ėshtė plotėsuar, tė ndodh krejt natyrshėm si me ndeshjen e njė ajzbergu tė krijuar kėtė radhė jo nga akullnajat, por nga vetė poetėt. Tėrheqja e pėrfundimeve pėr njė proces nė verefikim bėhet edhe mė e vėshtirė, por edhe kėtu mund tė hedhim njė hap pėr tė pėrvijuar disa drejtime qė ndjek poezia e sotme. Si njė prirje tė pėrgjithshme tė poezisė sot nė botė do veēonim kėrkimimin pėr tė depėrtuar sa mė thellė ne skutat e shpirtit tė njeriut dhe pėr kėtė  format e shprehjes poetike  herė hermetizohen dhe herė ēlirohen nga skemat dhe nga tipikja e shkollave tė pėrvijuara mė parė. Kėrkimi i formave tė reja dhe ndėrthurja e tyre nė njė tė vetme  pėrmes njė bashkėjetese paqėsore tė kėtyre formave, duket si njė prirje tjetėr e kėtij procesi. Rendja drejt ndėrthurjes se mitologjisė me realitetin tė cilin jetojmė, do tė ishte njė drejtim i lakmuar pėr shumė e shumė poetė tė kohės sonė. Rizgjimi i hajkut dhe rendja drejt njė poezie proverbiale qė kėrkon tė lidhė shpirtin e lirė me vet natyrėn, ėshtė kthyer nė njė tendencė e lakmueshme pėr shumė zėra poetikė kudo nė botė, pėr tė mos mbetur vetėm te Basho.

Pa dashur tė bėj rolin e pėrzgjedhėsit dhe brenda mirėkuptimit, do tė desha tė pėrmendja disa nga emrat qė i prijnė poezisė sė sotme bashkėkohore botėrore: Terensinka Pereira, Presidente e I.W.A, Rozmari C.Wilkinson dhe Florentin Smarandache, Beniamin Yzon USA, Nadia Cella Pop Rumani, Paulo Concalves Pereira Brazil, Benard M.Jackson Angli, Dejan Bogojeviē Serbi, Domeniko Defeliēe, Flavia Lepre, Sandrro Alegrini dhe Anna Vetura Itali, Panajota Zaloni, Dinos Kubatis, Dimitrios Kraniotis, Zaharrulla Gaitanaki, Jorgo Hronas, Vasili Kalahani Greqi, Maurus Yong Francė etj.

Si Sekretar i pėrgjithshėm i Lidhjes “Pegasi” Albania, do tė kisha nderin tė pėrmendja kontribiutin e madh nė bashkėkohėsinė e poezisė tė poetėve tė kėsaj Lidhje tė kryesuar nga poetėt Kristaq F. Shabani, Mimoza Ahmeti, Anton Papleka, Petro Dudi, DinoĒiēo, Enrieta Sina, Kadrush Radogoshi, Kalosh Ēeliku, Nasip Sopaj, Iljaz Bobaj, Dashnor Selimi  Anton Gojēaj, Lulzim Logu, Tasi Proko, Dhimitėr Miti, Lumo Kolleshi, Sinan Vaka, Agron Shele, Mirela Dudi, Majlinda Rama, Almona Bajrami, Flora Kastrati, Hasije Selishta, Muharrem Kurti, Izet Ēulli e shumė tė tjerė.

Ju faleminderit

 

 

 

 

 

 

 


 

 

USA  “The Paradoxist Distich Theory”

 

By Prof, Florentin Smarandache

University of New Mexico, Gallup, NM 87301, USA

E mban materialin Altin Dova , pedagog, pėrkthyes

 

The PARADOXIST DISTICH consists of two verses, antithetic to each other, but which together amalgamate in a whole defining (or making connection with) the title.

 

Commonly, the second verse negates the first, containing therefore an antonymic/antagonistic notion/collocation or opposite idea. The making of the distich: Take a dictionary of phrases and linguistic expressions, proverbs, sayings, teachings, aphorisms, riddles, adages, maxims, quips, or famous sayings of well-known personalities, and contradict them without pity, shear them! Or take a dictionary of antonyms, and another of synonyms and joggle with contradictory notions/collocation/phrases - homogenizing heterogenic elements; choose also an adequate title and you enter in Paradoxism. The School of Paradoxist Literature, which evolved around 1980s, continues through these bi-verses closed in a new lyric exact formula, but with an opening to essence. For this kind of procedural poems one can elaborate mathematical algorithms and implement them in a computer: but, it is preferable a machine with … soul!

 

            Characteristics:

 

The whole paradoxist distich should be as a geometric unitary parabola, hyperbola, ellipse at the borders between art, philosophy, rebus, and mathematics – which exist in complementariness; and to contain:  Antitheses, antinomies, antagonisms, antiphrases, paraphrases, contrary metaphors, polarizations; paradoxes at the semantic level: ideate, social, political, theological, linguistic, psychological, philosophical, and even scientific; exactly this paradox provides the savory to the whole; from here the beauty of the writing, the flavor of the small metaphor fluttering its twined wings; pseudo-paradoxes here and there; preposterous character, against an obsolete academism  and behind the times traditionalism (Al. Lungu genus); the oxymoronic replication / fusion / juxtaposition of jargons, linguistic expressions,  patterns, archetypes, schemes, blueprints, classic stencils; the finding of (molding/embodying in) creation formulae and anti-formulae; counter – poems;  antithetic epigram styles; parodies of phrases and linguistic expressions, proverbs, sayings, aphorisms, adages, assessments, (petrified, and not only) language clichés, grammatical structures, phraseologies by: alterations of sense to 45 or 90 degrees; in the opposite sense, against (at 180 degrees); the figurative interpreted strictly speaking, and vice versa (breach of all conventions); paraphrases for the purpose of refreshing the dead patterns; or in metaphorical nonsense, exaggerated, parabolic (reduction enlarged, like at a microscope, penetrating in the infinitesimal of the small worlds, concentrated); idiosyncrasies at contradictions, incongruences, divergences, deformations, alterations,  distortions, mystifications,  poetic mock-ups and anti/non-poetics; text, para-text, anti-text, inter-text, non-text with paradoxist modulations (sublanguage, over-language, meta-language); inspired / chiseled folklore: quips,  wisecracks, jokes (from cartoon characters and shows (Bulć, Itzic and Ştrul)); or juggled with the homonyms’ ambiguity (multi-sense); some paradoxes became common places, metaphors, they are traditionalized – although initially they encountered resistance, they were rejected; that’s the fait  accompli of any paradox!

The paradoxist distiches should be: diagrammatic; providing some knowledge; philosophical quintessence; brilliant imagination; witty words, memorable, soothing your soul; few words; non multa, sed multum : maximizing the minimum, minimizing the maximum – these days, when people read less, we need concise writings;  with diversity of topics, notional spheres, paradoxist poetic equations; put it bluntly, openly, funny, cleverly (if we use the scalpel  for the lyric’s surgery); when read, the verses should glide; at least one interior rhythm (even rhyme) for a plus of harmony (in this apparent disharmony); the metric structure of the two verses is randomly selected; the phrases show some special sweetness;  attention at the poem division; playful in time and contra-time, caesura and anti-caesura;  having a title, the poem is integrated, rounds off, becomes an entity; the title, short and comprehensive, should contain the key of the poetics’ corpus (the referred to and referring to it) a sort of definitions for lyric rebuses: based on anti-theses, and utilizing bi-verses that define the title; do not interpret the paradoxist distiches as simple witticisms, but meanings of meaningless (deeperly going to the substance, to the kernel), other times even meaningless of meanings (simplistic impressions, after superficial lecture,  that the material is understood profoundly); of an organic eclecticism. This volume is untranslatable, but adaptable to other language’s clichés.

Historical considerations:

I discovered the Paradoxism, I did not invent it. It existed before … paradoxists.

The popular wisdom, and a part of the cultured creation, fit closely on the classical paradoxist mould; with this purpose, let see the following examples: beginning with the antique Greeks, through Plato (who puts in Protagoras’ mouth): Everybody / Teaches everybody; or our Roman ancestors: Festina/ Lente  (Rush /  Slowly); continuing with old Romanian aphorisms: Stay curved / and think straight (C. Negruzzi, <Pīcală şi Tīndală>, fragment, 1840);  how did Voltaire say? The rules in art are made /  To be ignored; and then?! Baudelaire with “Les fleurs du mal”; Eminescu about a virgin: Willing/ Unwilling

passing by Caragiale, with his: Clean  /  Dirty -the jocular Arghezi from Oltenia: We say something / And smoke something else! (observe the transparent allusion) but also his poems from “Flori de mucigai” (“Mold’s flowers”); the political paradox: for example

The more some want to put Marshal Antonescu down, even more do the opposite camp glorifying him – it is like using a scale: when a pan is too low, you feel adding more weight on the opposite pan to establish the equilibrium; it is a psychological process. The same, during a game between two teams for which you don’t have any preference, you tend to be supportive of the team that has less chances to win;  (+ and - should balance each other); therefore, we can make the affirmation that 

“Ion Antonescu fell  /  Rising” - therefore, their effort to destroy him, in fact helped the rise of his popularity; it is the action of the Opposite Effect, plus the Equilibrium Law; and vice versa; excessive ovations  produce converse reactions: He, the favored of  the regime “ The poet Mihai Beniuc ascending  /  He failed”; unanimity (positive or negative) does not exist; -About the Stalinist bureaucracy: Two people shovel  / Three people  report; Grigore Moisil’s irony : ION BARBU:  Is the biggest mathematician  /  amongst poets, - And the biggest poet  /  amongst mathematicians! (Which, unfortunately-fortunately, applies to me as well?); -similarly, Alberto Caeiro, a.k.a. Fernando Pessoa: The unique secret sense of things Is that these don’t hold any secret sense;  -and more recent, a social paradox “The power / of the powerless” essay of Vaclav Havel, who from a dissident (without any power), becomes President (with the highest power) in the past Czechoslovakia, implementing a democratic country, which in turn tears itself apart : -O. Paler in “Flacćra” (“The Flame”) publication: SPECIALIZATION means To know more and more  /  about less and less, Until you’ll know everything  /  about nothing! -the economic paradox: Countries that produce too much  /  which they don’t consume And consume a lot  /  from what they don’t produce (Roger Garaudy, 1997);

- Caracal  “shockers”: a) Prison  /  on the Liberty street! b) Cemetery /  on the Resurrection street! c) Robbery  /  at the Police Station! d) Fire  /  at the Fire Station! -Playful talk, in contrary sense: I do you a favor;  /  Do you get upset? (Well, obviously not!);

- Or proverbs, maxims, sayings, witticisms, often used contemporaneous reflections:The lazybones  /    Runs around  more Let’s go at work to work; /  God help us not to find work! He laughs  /  Of distress!

Take it away from me /  Otherwise I take him out/Taking a deaf dog /   To hunting /Catch the blind, /  Tear his eyes out/Whip the saddle  /  To attention the mare!/When two argue /  The third wins/Let be a wolf  /  Eaten by a sheep!/ The man who doesn’t serve /Will not become a boss /You drink his money away  /  And he drinks your money away/ Making strong knots,  /  Requires time to undo /Your have hope  /  Like the beardless for the beard/ Penny wise  /  And pound foolish

(I. C. Hinţescu, “Proverbele romānilor”, (“Romanian’s Proverbs”), Edition in care of  Constantin Negreanu and Ion Bratu, Forward by I. C. Chiţimia, Facla Publishing House, Timişoara, 1985) (reverse interpretations);

- And the English proverb: A glass is half full  /  Or half empty, therefore any thing can be positive and negative; it depends of your angle of interpretation – this principle is used by propagandists; From the Newspapers’ big headlines (or even from books’ titles from bookstores, or references in a library), which, if in their contents contain a paradox, they become more inciting and shocking when read [see the predilection of many writers in using antinomies in order to surprise (or attract) the public];

-Even at football, the coach advising his players: The best defense  /  Is the attack –  Without being a paradox, but a tactic, a reality;

-Extending to  the American Murphy’s laws of a bitter humor: The probability that a slice of bread will fall on its spread face is greater than that of falling on its non-spread face(!)

-And in Calculus there exists, somehow paradoxist (but, however, non paradoxical!)  Sup inf (M) is the dual of inf sup (M),

which means the largest from the smallest, and the smallest from the largest, respectively.

Great, isn’t it?

-Or the upside-down “drunk’s song”: From the drunk  /  tavern I’m coming,

On the fence I walk  /  the road holding.

With the dogs / I hit the stones/ And am friend  /  with foe abalones!/

-And the following three semi-paradoxist verses:/Who knows how a thing is done, does it!

Who doesn’t know,  teaches others how to do it! And who doesn’t know how to do it nor to teach others, leads!! (applicable to previous party’s secretaries, cultural guides, and not only);  

-During the dictatorship:

Art. 1. The boss is right. Art. 2. The boss is always right. Art. 3. When the boss is not right, it is applicable Art. 1 or Art. 2;

-Or from the jokes whispered sometime in various corners,

CEAUŞESCU ERA

The pessimist: Worst that this is not possible. The optimist:  No, it is possible (!)

(and, indeed, the transition period proves to be much more difficult) which jokes intellectually sweetening those black years;

-Plus the famous popular <tops> (synonym: like jokes, gags, with semi-absurd nuances, but nevertheless of a very... plastic logic!)

THE STUPIDITY TOP: To believe that your mother in law Is virgin!

or

            THE SWIMMING TOP: To swim with one hand, and with the other To move your legs (!)

or

                        THE HEN’S TOP: The hen’s legs are similarly parallel, Especially the left one (!!)

(the second line tops all).

And many others, under the reader’s eye and at listener’s ear.

Types of Paradoxist distiches

1. Clichés paraphrased:  “The right man  /  In the wrong place” = OFFENDER

2.Parodies:  the popular proverb <Talking about the wolf / And the wolf is at the door> becomes, through ironic substitution, “Talking about the wolf / And the pig is at the door (!)” = COINCIDENCE;
3. Reversed formulae: “Any exception  /  Admits rules” (instead of <Any rule / admits exceptions>);
4. Double negation  which means affirmation: “War  /  Against  war” = PEACE;
5. Double affirmation,  which means negation, strange no? “The sanctification / Of saints” = ORDINATION, that is, the saints have their sins, therefore they are not saints;
6. -Turn around on false tracks: “With one eye of glass, / And the other of cat!” (You think of a being, but in fact is) = THE MOTORCYCLE;
7.                  Hyperboles (exaggeratedly): “Out of four workers / Five are bosses” = BUREAUCRACY;
8.                  With nuance changeable from the title: “She was virgin /  twice”  =

a.serious (biblical): VIRGIN MARY; b. or joking: PROSTITUTE;

9. Epigrammatic:

TO SOMEONE WHO LIKES MEETINGS = “Let him meet  /  With himself”;

 

10.  Pseudo-paradoxes: “Non-guilty ones/Indicted ones” = INNOCENTS “Motivation /  Of no motivation” =  NEGLECT;
11.  Tautologies: “Close to/Close” = PROXIMITY “Beyond/ The beyond”  = EXTREME FAR AWAY “City/Of cities” = METROPOLIS   “Dipper  /  Than deep” = BOTTOM “ How friendly  /  Are our friends? = VIGILANCE; Redundant: “Do we go  /  Or we don’t stay?”  = WHERE“Are you sleeping, /  Or you did not wake?”  = CUCKOO CLOCK
12.  Based on pleonasms:

“He invents something / Already invented” = PLAGIARIST  Public transportation cashier: “Advance / Forward!”;

13.  or on anti-pleonasms: THE TRAVELERS: “No, we advance / Backwards!“;
14.  Substitution of the attribute in collocations  (using mockery, ridicule, and contra-sense): <Lame of a leg>, which is trivial collocation, and which becomes by substitution: “ Blind  /  Of a leg” = LAMELY (and so it becomes more interesting);
15.  Substitution of the complement in collocations

[pedaling on a metamorphic nonsense (not absurd), exaggerating the collocation into surrealist direction) :  <With the socks broken at the ankle>, which is a common expression, becomes after substitution: “With the broken socks /  On your rear!” = RAGGED (good-humor);

 

16.  Permutation of various parts of the whole: <Becomes devil’s brother  /  Until crosses the lake> “Becomes lake’s brother / Until the devil goes away” = PUDDLE; <Don’t put the hand / Where your pot doesn’t simmer> has variants: “Don’t put the pot  /  Where your hand doesn’t simmer”, or “Your pot doesn’t simmer / Where you don’t put the hand” = ATTEMPT;

What are the ‘original’ forms of the following expression’s permutations?

“The hammer  /  Praises the gipsy” “Eye to eye  /  Don’t pull the vultures”

“Beat the hot  /  While is iron” “The cat with mice  /  Does not catch bell”

“Good dog  /  In a cheese sack” “Behind the heroes  /  Many wars turn up”

“Don’t get broken  /  That you stretch” “Same hat  /  With other Maria”

„The trunk doesn’t jump far of  /  Its chips” “Drop stupid pear  /  In the sapless mouth”

“The gift of teeth  /  Is not looked up in horse” ? Find a corresponding title for each of these 11 paradoxist distiches;

 

The negation of the clichés  (that would produce antitheses): <Accept  /  What you’re given> becomes “Accept / What you don’t get = NONCONFORMIST;     <Let me alone  /  To let you alone>  becomes “Let me  /  Not to let you”  = REVENGE MAN; analogous   “ The deaf hears  /  But  doesn’t  match them up” = CONFUSION;
17.  Antonymization  (substantively, adjectively, etc.): <Sweet as / honey> becomes “Sweet as /  The gall” = BITTER (alcoholic beverage), and “Bitter as  /  The honey” = SUGAR SYRUP;

 

18.  Fable against the grain: AND THEY HAD A DAUGHTER SO BEAUTIFUL… //   “That you could look at her /  But at  sun not”! (<sun> and <her> have been transposed);
19.  Change in grammatical category (preserving substitutions’ homonymy):  IN NEED //“The good friend  /  Hardly is detected”

(Adverbial of place <in need> is changed in adverbial of manner  <hardly> using a phonetic substitution), and vice versa: HARDLY //    “The good friend / In need is known”;

 

20.  Epistolary  or colloquia style:  DEAR TEACHER, // “The child knows to read / But doesn’t know the alphabet” observe the aberration):
21.  Puzzles

“He looks at you /  Without seeing you” = (Who?  THE MOLE, because does not have eyes; or THE BLIND);

 

22.  Metaphors: “I affably bathe in the nightly / light of your ebony locks of hair” = LOVE;
23.  Philosophical: PARSIFAL (Greek):  “He didn’t know  / That he knew”;
24.  Distiches – translations: VOLENS NOLENS   = “Willy  /  Nilly”;
25.  Pure scientific definitions Superior form  /  Of inferior species” = AMEBA;

26.  Homonymic puzzles (rebus) “More sea than the  /  Sea”  = THE OCEAN;

 

27.  Distiches of dual verses: “The science of religion /  Or the religion of science” = THEOLOGY
28.  Paradoxist poems-collage: Violent images, collected from the press or mass media, which alternate discordantly one to each other (volume in work);
29.  Semi-collage poems: Collages + contradictory original creations (volume in work);
30.  The majority of distiches can be generalized: “To see what  /  Others don’t see” = PERSPICACIOUS(I)

“To hear what  /  Others don’t hear” = PERSPICACIOUS (II)  

Expanding we have

“{Predicate} what  /  Others don’t {Predicate};

Analogous UNDER QUESTION MARK:

“How free  / Is the free press?

Where <free> and <press> could be substituted by {attributes}, and {subjects} respectively;

Snapped (entrapped) in creationist formulae: Let   <S(N)>            a noun at nominative, <S(G)>a noun at genitive, <S(A)>            an adjectival noun, <A>an adjective, <V>a verb, <Adv>  an adverb, <Adv/A> an adjectival adverb, <V/S> a substantivized verb, <Non-S>the antonym of the noun S, <Non-A>     the antonym of the adjective  A<Non-Adv>the antonym of the adverb  Adv <Non-V>the negation of the verb V, {plus the  connection particles (prepositions, conjunctions, etc.) modified accordingly}.

31.              Here are some categories: a) <S(N)>  /  <S(G)> “The critique  /  Of the criticism” = EXEGETICS b) <S>  /  <S/A> “An occasion  /  Occasionally”  = MISHAP c) <S>   /  <Non-S> “Adhesion  /   To no adhesions” = LIBERTINISM  “Any known / Has an unknown” = THE EQUATION d) <V>  / <Non-V/S>“It represents / The non-representing” = INSIGNIFICANT And vice versa
e) <Adv>  /  <Non-Adv/A> “Serious in /  His non-seriousness” = FUNNY “Honestly / He is a non-serious individual” = SINCERITY formulae which should be invented by active (no passive) readers

…?....?...?...

32.  Pairs of dual distiches: Defining the same notion (title):
“Anarchical / Melody”  = JAZZ (I) and “Melodious /  Anarchy” = JAZZ (II) or different  notions: “Professional /  Amateur” = DILETTANTE “Amateur  /  Professional” = PASSIONATE;
33.  Double paradox: “Anarchical melody  /  Or  melodious anarchy”   = JAZZ “The sense has a nonsense, /  And the nonsense has a  sense” = THE ESSENCE OF PARADOXISM (Sometimes is done by combining two dual distiches);
34.  Double semi-paradox: “Renowned geologist amongst physicists,
And physicist amongst  geologists”  = GEOPHYSICIST  (Sometimes is done by combining two semi-paradoxist distiches);
35.  Novel of paradoxist distiches (concatenated): with antagonist chapters; Example:  PERPLEXING YOU!

 

FIRST CHAPTER

 

&1 Where there is wisdom/The stupidity also nests

&2 Intelligent people, geniuses, /Sometimes make childish errors

&3 They complicate to no purpose /Simple things

&4 In a coherence/Very incoherent

&5 Their international recognition/Becomes unrecognizable/

 

S E C O N D  C H A P T E R

&1 Where there is enough stupidity /Occasionally, the wisdom nests

&2 Mentally reduced men, anonymous,/ Occasionally come up with superb assertions

&3 They usefully simplify/ Complex things

&4. In an incoherence /Very coherent.

&5 Their international non- recognition/ Becomes recognizable

EPILOG

 

Any exception

Admits rules

The literary currents are a form and re-form of reply to the world, in this end of the second millennium of science and technology, when we witness an electronic revolution, an informational revolution, World Wide Web, <The Internet>, when the poetry is dead, therefore the poetry is not dead – and new formulae of expression need to be invented.

And this is not a non-sense; instead it is a lyric adaptation to the anti-lyric, when the art is a non-art itself… Introducing species of poetry with a novel fixed form, the paradoxism captures a new way (in fact very old!) of representation.

The paradoxism, spread at international level, is present also on the internet.

Please visit the following URLs:

http://www.gallup.unm.edu/~smarandache/a/Paradoxism.htm

and a Digital Library of Arts and Letters in many languages: http://www.gallup.unm.edu/~smarandache/eBooksLiterature.htm

 

 

 

ΟΜΙΛΙΑ – ΗΛΙΑΣ ΣΙΜΟΠΟΥΛΟΣ

Msr. ΑΡΤΕΜΙΣ ΒΑΖΙΡΓΙΑΝΤΖΙΚΗ

 

Η ποίηση του Ηλία Σιμόπουλου μας μεταφέρει μέσα από ευδιάκριτα μονοπάτια, στις ακρώρειες των τόπων των παιδικών μας χρόνων.

Στο στόμα μας έχουμε ακόμα τη γεύση από τα μαρμάρινα σκαλοπάτια της αυλής μας. Της αυλής με τα ολοπόρφυρα τριαντάφυλλα. Είναι πρωί Κυριακής. Το φως διαχέεται σε απέραντους ιριδισμούς.

Καθώς χτυπούν οι καμπάνες του Αη Σπυρίδωνα, επιβιβαζόμαστε σ’ ένα πολύχρωμο αερόστατο. Μ’ ένα μεγάλο παγωτό φράουλα στο χέρι, έχουμε αφεθεί να ταξιδεύουμε σε μια άχρονη πορεία μέσα στα πολυσύμπαντα.

Ο ήχος από τις καμπάνες σβήνει σιγά σιγά. Αιωρούμαστε τώρα πάνω από πυκνά δάση, διακρίνουμε ποταμάκια να περνούν ανάμεσα στις καλαμιές.

Το αυτί μας κατακλύζεται από εξαίσιες συναυλίες βιολιών, τιτιβίσματα χελιδονιών, λικνίσματα φυκιών, θροϊσματα φύλλων και το μουρμουρητό των νέων σπόρων κάτω από τη γη.

Το βλέμμα μας ακολουθεί τη γραμμή του ορίζοντα πάνω από μια ήρεμη γαλανή θάλασσα.

Μερικές αναταράξεις ξαφνικά, και ο στρατηλάτης άνεμος μας προσγειώνει σε μια αιματηρή πραγματικότητα. Οπλισμένοι με τα σπαθιά του λόγου αγωνιζόμαστε με τη βοήθεια των γενναίων νεκρών που είναι πάντα στους τροχούς.

Οι θυσίες μας δεν πάνε χαμένες.

Την επόμενη μέρα, περίλαμπρος ο ήλιος ανατέλλει και πάλι. Βρισκόμαστε στην εποχή της συνειδητότητας.

Απογειωνόμαστε και κατά την ανάλαφρή μας εναιώρηση, ο περιπλανώμενος άγγελος μας περισυλλέγει με τις φτερούγες του. Μας δίνει οδηγίες και μας κερνά μυριάδες δροσερές λέξεις.

Τις φυλάμε σαν φυλαχτό. Μ’ αυτές φτιάχνουμε ποιήματα. Έχουν τη μυρωδιά του θυμαριού, της ανθισμένης νεραντζιάς, του νοτισμένου χώματος και της αλμύρας.

Με τα ποιήματα φτιάξαμε δυο χιλιάδες χρώματα. Της ανατολής, της δύσης. Των εποχών. Του φωταγωγημένου ουρανού τη νύχτα. Με τη βοήθεια του ανέμου σηκώσαμε την άγκυρα γι’ ατρόμητα ταξίδια. Με το τελευταίο σφύριγμα του πλοίου, εκεί στην προκυμαία, οι ζωγραφιές μας πήραν υπόσταση.

Ας υποκλιθούμε μπροστά στη μεγαλειώδη ποίηση του Ηλία Σιμόπουλου. Την ποίηση των εικόνων, την ποίηση των χρωμάτων, την ποίηση των αγωνιστών της καθημερινής πραγματικότητας. Ας αγωνιστούμε, ο καθένας τον προσωπικό του αγώνα. Με χαρά. Ας πάρουμε ένας δυναμίτη από χαρά, όπως λέει ο ποιητής. Να ανατινάξουμε την πίκρα όλου του κόσμου!

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

ME POEZINĖ TONĖ DYMIJĖNGJYRĖSHE  LE TĖ HEDHIM NĖ ERĖ GJITHĖ HIDHĖRIMIN E BOTĖS

 

I fokosuar poeti  Ilia Simopullos

 

Pėrgatitur nga Artemis Vazirjadziki, poete

 

Poezia e Ilia Simopullos fanitet plotėsisht nėpėrmjet monopateve tė dallueshme nė vendet e largėta tė viteve tona fėminore. Nė tė shprehurėn tonė kemi ende shijen nga “shkallėt prej mermeri”  tė oborrit tonė, tė oborrit me trėndafilė tė skuqur. Ėshtė mėngjesi i ditės me diell. Dita depertohet nė xixėllimat e pafundme, siē bien kambanat e Shėn Spiridhonit duke u futur nė njė “aerostat” shumėngjyrėsh. Me njė akullore tė madhe prej luleshtrydhe nė dorė jemi lėnė tė udhėtojmė….  Pa kohė nė njė…. brenda nė hapėsira tė mėdha, tė shumta. Jehona nga kambanat shuhet avash- avash. Tundemi tani mbi pyje tė  dėndur dallgė lumenjsh tė vegjėl qė kalojnė nėpėrmjet…… Dhe veshi ynė po mbushet nga ”koncertet e shumta tė violinave tė mrekullueshme, cicėrimat e dallėndysheve, fikuset e detit tė shkundura, zhurmimet e dobėta tė gjetheve dhe murmuritjet e farave tė reja, ndjejnė kohė. Syri ngrė vėshtrimin dhe ky vazhdon nė vijė horizonti mbi njė det blu dhe tė qetė. Befas, disa tronditje dhe erė e fortė komanduese na ul nė njė realitet gjakatar. Tė armatosur me shpatat e fjalės po luftojmė me ndihmesėn e tė vdekurve tė pavdekshėm (tė shenjtėruar) qė ekziston gjithmonė nėpėr ecje…

Sakrificat tona nuk shkojnė kot. Ditėn tjetėr dielli shkėlqen. Ai po lind pėrsėri. Ndihemi nė epokėn e ndėrgjegjėsisė. Po ulemi nė tokė dhe gjatė lėkundjeve tė lehta,  ėngjėlli, qė bredh vėrtet na mbledh me ledhat e tij… Na jep udhėzim dhe na qeras me  “fjalė “ tė freskėta. I ruajmė si medalionet. Me ato kreatojmė poema, qė kanė aromėn e Ēajit…., tė Nerėnxės sė lulėzuar tė baltės sė lagur dhe tė kripėzuar. Me vjershat krijojmė dy mijė ngjyra tė Lindjes, tė Perėndimit, tė epokave tė qiellit tė ndriēuar tė natės. Me ndihmėn e  orės ankorohem pėr udhėtime tė padridhshme (tė patundshme). Me fishkėllimėn e fundit tė anijes, atje te Porti, pikėtakimet tona morėn realizimin, pra u bėnė realitet.

Le tė pėrulemi pėrpara poezisė madhėshtore tė Ilia Simopullos. Poezia e figurave ikononore, poezinė e ngjyrave e luftėtarėve tė realitetit tė pėrditshėm. Le tė luftojmė secili nė pėrpjekjen  e tij personale me gėzim. “Le tė marrim njė “dinamit” dhe nga gėzimi, siē thotė poeti, tė hedhim nė erė gjithė hidhėrimin e Botės!”

Pėrkthyen nga greqishtja: Kosta Gaxhoni pėrkthyes W.P.S

ΑΡΤΕΜΙΣ ΒΑΖΙΡΓΙΑΝΤΖΙΚ

Δήλος

 

Πως σ’ άδραξε κατακρυφά, ασέληνη μια νύχτα

τότε που γεννοβόλαγες και σπάραζες·

θυμάσαι;

γλιστρώντας στον κρυστάλλινον ορίζοντα,

εθέριευες παλεύοντας στο νοτισμένο χώμα,

με μιαν αέναη απαντοχή·

γλυκοθροϊζαν λεύκες

τα νεροπούλια κούρνιασαν από βραδίς στους βράχους

κάτω κυλούσε αδίστακτο, αιμάτινο ποτάμι

τι όραμα αναπάντεχο και τρομερό συνάμα

το πήραν άγριοι άνεμοι και χάθηκε στη λήθη·

μα ένας ψίθυρος αχνός, μικρούλικος σαν κλάμα

δίνει φωνή στ’ αμίλητα, σε συνεφέρνει ξάφνου

και σύφλογη αναδύθηκες, κουρελιασμένα μάτια

πως φλετουρίσαν τα πουλιά, ορμή του Μιθριδάτη

τότε που τσακιστήκανε οι είκοσι χιλιάδες

αναριγώντας σύμπνοα μύριοι κατατρεγμένοι

τινάζεις στα ψηλώματα τα καστανά μαλλιά σου

πού είναι ‘κείνοι οι στεναγμοί;

πού ήταν τα παιδιά σου;

μακρύπνοο ξεκίνημα, απόηχος μιας λύρας

ένα βελάκι μυτερό καρφώθηκε στ’ αυτί σου.

Κάνεις να το τραβήξεις, και ξαφνικά θυμήθηκες.

Αναθυμάσαι; Πες μου!

Βγες ν’ αγναντέψεις το νησί

ολόφωτο, σαν λάβα.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

ROMANIA

           REFLECTIONS ON THE CYNIC AND ICOHERENT

             ROMANIAN  POSTMODERN POETRY

 

Nadia Cela Pop , Romania

 (Aleksandra Shabani, Vicepresidente e I.W.P.W.A “PEGASI” ALBANIA, W.P.S, UP.L.I)

 

In the cultural section of every journal , there we can find a sharp rise of the use of the use of “postmodernism”. Let’s remember that the very who used this term, in the United States, were the poets Randali Jarrell, John Berryman and Charles Olson, in their references about the anti -modernistic poetry which was written after the Second World War. At the same time, the English historian Arnold Toynbee announced the emergence of a new age (inside intellectual life of the Western World) the postmodern “age” whose attraction has limited, at least in the beginning, to  the poets, artists and literary critics, contouring their adhesion to the post-war period, an exultant time, that came over the  wildest destruction left behind by the World War 2.

 During the 60’s the fate of postmodernism seemed to be connected to the “junk culture” (counter- culture) but, during the “meltdown period’ of the 70’s and 80’s, it was more plausible for the literary and art critics. This way, it vas able to reach the international level after it was used almost exclusively in the States. Its strange aura has produced many passionate charges against its moral and artistic parts. For example, Gerald Graff denounces literary postmodernism as one of  the main mythologies of counter- culture, which is fated to unleash an anti - intelectual celebration of vital rough energy and an ethos of the reckless snobbishness. Many artists think the modern world is passing through a strong and severe identity crisis and even the validity of postmodernism is not a sure one, after all. In his work ‘Five Faces of postmodernism is not a sure one, after all. In his work “Five Paces of Modernity”, the Romanian literary critic Matei Calinescu associated postmodernism vith avantgarde, decadence and kitsch.

We cam speak now about a narrative postmodern experimental prose. But in postmodern poetry, there’s a game played with impossible, impotence of the words, failure. This postmodern poetry claims: you must write,  because writing is an impossible thing. So, instead of a poetical language, the postmodern poets bring us obscurity, nonsense, platitude, a digression without any lyrical style that can the esthetic emotions.

 A row of words remains to pretend convulsions, reflections, the making of nothing. Perhaps the existence of postmodernism is an error, and suicide could be a possible remedy for this.

The poverty and weakness of this theoretical thinking is transposed into lexical outbreaks... and, in the end; all these make the reader to amaze and wonder. The nature of postmodern poetry itself is an hypothetical one, therefore the selection of elements and their remake lead to a unit that could be a brother of avant- garde and kitsch, it could look partly like the, modernity wherein some contemporary poets can identify themselves. The postmodern disorder increases the value of  a part at the expense of unit, in an inconsistent way. Those poets who find themselves in the credits of this so – called literary trend, are exactly what they are writing about, or, as George Buffon said: Le style est  l’ homme meme”.

Reading its “products”we shall find only a delirious” show of the senses, a mess in notions which has a “splendid sterility”.

The postmodern poets undertake some risks, due to the promotion of an “anti- poetry” phenomenon of strained speech, wherein they “direct” a world of “the boredom itself; not only a restless or rebel one, but cruel and with a poor stage property. This so-called class finds no roots in form or contents.

The significance, symbolic projections, lyric fantasy, all these are delayed or purely absent, but the obsessions, hallucinations and the barren words remain: “Postmodernism” means, in my opinion a cynic and aggressive ”stream” or phenomenon. It erases, parodies, denies and turns to dust all the recognized literary values, replacing them with some pieces of rough reality, even a cheap and shocking ones. I don’t think it has something to do with poetry, because poetry means to impress, not to make sick. At least in Romania, due to the postmodern poets, the readers do not want to  buy read any contemporary poetry anymore.

 The literary critic and historian Ugen Simion said:” They (the postmodern poets) have a juvenile defiant spirit, they are the shy, violent and pent- up ones”.

Of course, we cant’ t generalize this, Because there are a few other poets in Romania and I am one of these. We have a different path in poetry, a point of interference which is seated somewhere between the spirit of expressionism  and classicism. We  all have in common the interest  for ancient mythology and  legends, the promotion of traditions, and we deny the disorder of this century of technical and electronic know- how. Our final goal is to turn the man in the  street back to his own image, to his nature... the message is (according with “A History of Literature” by Ion  Rotaru): “let the arts, the poetry to do their task by speaking, to the souls. Do not throw the poetry in a fight against the  machine. It is too noble for that... just help poetry to use its personal weapons...”

The  voices of the contemporary poets can be new, real, original, it can keep the rhythm of the verse, the natural and musical one, even the impetuous one, but only if it stays on the stave of what the real and concrete poetry is. Experiences, dreams, fantasy, discovery of the effects that the “mantle of imagery” can have on the readers from different social ranks, all these add to the  flavour and I could say, they make the poetry lasts forever.

Many marks of the history of modernity are subordinate of the social and human environment. It is said, we are living, in a miscellaneous world, wherein everything is generally allowed.

Without “to usurp” the estethics  of the previous historic ages. With much respect for all the classics and their literary masterpieces, we can have our own place in the history of literature, outside of “the hysteria of modern development; on  a proud pedestal of contemporary culture.

We have the power to do that, we need only the linguistic means that are meant to promote the beauty and convolution of the world and like. We must give the readers “the key” of  understanding and identification of  these.

 

‘They all bear a message and a key,

Without them we remain just

The raiders of the hidden wonders”.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasqyrime (refleksime)  nė cinik dhe pa lidhje tė poezisė moderne rumune

 

Nadia Cella Pop

 

Nė seksionin kulturor tė secilės gazetė ne mund tė gjejmė aty njė ngritje tė qartė, tė dukshme, tė pėrdorur pėr postmodernizmin. Le tė kujtojmė se ata, tė cilėt pėrdorėn kėtė term nė SHBA, ishin poetėt Randall Jarrell, John Berryman dhe Carles Olson, nė referencat e tyre rreth poezisė antimoderne, tė cilat ishin shkruajtur pas Luftės sė Dytė botėrore. Nė tė njėjtėn kohė  historiani anglez, Arnold Toymbe, shpalli tė ditur kėtė shfaqe tė re nė njė moshė tė re (brenda jetės intelektuale tė botės perėndimore) mosha postmoderne, prirjet e tė cilės kanė qenė tė limituara, tė pakta qė nė fillim drejt poetėve, artistėve, kritikėve letrarė, duke konturuar bashkimin  e tyre nė periudhėn e pasluftės nė njė kohė ngazėlluese, qė hodhi nė dorė rrėnimi mė i egėr tė larguar pas Luftės sė Dytė Botėrore. Gjatė viteve ’60 fati i postmodernizmit dukej se ishte i lidhur me kulturėn e vjetėr (kulturė e kundėrt), por gjatė periudhės sė rėnies shkrirėse tė viteve’70-‘80 ishte mė shumė i besueshėm pėr letėrsinė dhe kritikėve tė artit. Kjo rrugė ishte mė e afta pėr tė arritur nivelin ndėrkombėtar, pasi ishte pėrdorur pothuajse veēantisht nė disa  shtete. Ēudia  e saj ka prodhuar shumė ngarkesa tė pasionuara kundėr moralit tė saj dhe pjesėve artistike. Pėr shembull Gerald Graff denoncon letėrsinė postmoderne si njė nga kryesoret e mitologjisė sė kundėrkulturės, e cila e ka fatin tė palidhur, njė celebrim antiintelektual i energjisė sė ashpėr vitale dhe njė karakter i paarsyeshėm  i snobizmit. Shumė artistė mendojnė se bota moderne ėshtė duke kaluar pėrmes njė krize indentiteti tė fortė e tė rreptė dhe ndoshta vlefshmėria e postmodernizmit nuk ėshtė vetėm   e sigurt pas gjithēkaje. Nė punėn e tij: “Pesė fytyra tė modernitetit” kritiku letrar rumun, Matei Kalicalinescu bashkoi postmodernizmin me pararojėn, dekadencė dhe mitin.

Ne mund tė shprehemi tashmė rreth prozės eksperimentale postmoderne rrėfyese. Por  nė poezinė postmoderne egziston njė lojė  e luajtur me tė pamundurėn, me pafuqinė e fjalėve, dėshtimin. Kjo poezi postmoderne bėn kėrkesė dhe pretendon se ti duhet tė shkruash, sepse tė shkruarit ėshtė njė diēka e pamundur. Kėshtu qė, pėrveē gjuhės poetike, poetėt e postmodernes na sjellin  nė errėsirė, paqartėsi, budallėk,  shmangie pa ndonjė stil lirik qė mund tė ketė emocione  estetike. Njė varg  fjalėsh mbeten qė tė pretendojnė pėrpėlitje, reflektime,  stisjen e asgjėsė. Ndoshta prezenca e postmodernizmit  ėshtė njė gabim dhe vetėvrasja mund tė jetė mjeti i mundur pėr kėtė. Varfėria dhe dobėsia nė drejtim tė kėtij tė menduari teorik ėshtė vendosur gjetiu nė drejtim tė shpėrthimeve leksike. Dhe nė fund, tė gjitha kėto e bėjnė lexuesin tė “ēuditet” dhe tė  “mrekullohet”. Natyra e vet poezisė posmoderne ėshtė vetėm hipotetike; gjithsesi pėrzgjedhja e elementėve dhe transformimi i tyre qė ēon nxit drejt njė bashkimi, i cili mundet tė jetė  vėllai i  pėrparimit dhe i mitit. Kjo mundet tė duket pjesėrisht si modernitet, ku, nė disa poetė bashkėkohorė, mund tė identifikojnė veten e tyre. Ērregullimet ose trazirat e postmodernizimit zmadhojnė pjesėn e vlerės sė shpenzimit tė bashkimit nė njė mėnyrė jo kosenguente. Kėta poetė, tė cilėt gjejnė veten e tyre nė besime tė kėsaj tė ashquajturės prirje  letėrsie, janė pikėrisht ato ēka ata janė duke shkruajtur ose ashtu si George Buffon tha: “Les stily est l’homme Meme” (Stili ėshtė shtėpia e ....” Duke lexuar krijimet e tij, ne shpesh vėrejmė pėr thelbet e mesazhit, nė  njė hapėsirė tė lirė, por ne mundet tė gjejmė vetėm shfaqe  tė pėrēartė tė ndjenjave, ērregullimeve nė mendime, tė cilat kanė njė sterilitet tė shkėlqyer madhėshtor. Poetėt postmodernė marrin pėrsipėr disa risqe  tė tė detyrueshme, pėr tė pėrkrahur fenomenin antipoezi tė fjalimit tė tendosur,  ku nė atė tė drejtpėrdrejtėn e botės, nė mėrzitjen e  vetes, jo vetėm tė shqetėsuar ose vetėm rebel, por tė egėr  dhe me njė etapė vetie   tė varfėr. Kjo e ashquajtura kategori zbulon jo rrėnjė nė formė ose pėrmbajtje.  Kuptueshmėria, projektimet simbolike, fantasia lirike, tė gjitha kėto janė tė ngadalėsuara ose tėrėsisht tė munguara, por idetė e kota, vegimet, haluciancionet dhe fjalėt e shkreta mbeten ose do tė thonė mėnyra ose mjete postmoderniste, nė mendimin tim cinike dhe “pėrrua” agresiv ose fenomenal. Ajo shuan parodi….. dhe kthehet pėr tė fshirė pluhurin ose pėr tė shkundur tė gjitha, duke pranuar vlerat e  letėrsisė, duke i zėvendėsuar ato me disa pjesėza tė realitetit, ndoshta tė lira dhe skandaloze tė vetme. Unė nuk mendoj nėse ka diēka pėr tė bėrė me poezinė, sepse poezia nėnkupton tė bėjė pėrshtypje, jo tė tė bėjė tė sėmurė.

Tė paktėn nė Rumani drejt poetėve postmodernė lexuesit nuk dėshirojnė tė blejnė dhe tė lexojnė mė ndonjė poezi konteporane. Kritiku letrar dhe historiani Eugen Simion tha: “ Ata (poetėt konteporanė) kanė njė shpirt nxitės, djaloshar,… Ata janė tė turpshėm, tė dhunueshėm dhe tė pėrmbajtur tė vetėm ”.

 Patjetėr, ne nuk mund ta pėrgjithėsojmė kėtė, sepse janė dhe pak poetė tė tillė nė Rumani dhe unė jam njėra prej tyre. Ne kemi rrugė tė ndryshme nė poezi, njė pikė interference, e cila ka zėnė vend diku midis shpirtit tė ekspresionizmit dhe klasicizmit. Ne tė gjithė kemi tė pėrbashkėt interesin pėr mitologjinė e lashtė  dhe legjendat, pėrkrahjen e traditave dhe ne mohojmė ose s’pranojmė ērregullimin tė kėtij shekulli teknik dhe elektronikme aftėsi mohimi. Qėllimi ynė final ėshtė tė kthehemi te njeriu pas nė rrugėn e imazhit tė tij tė vet, tė natyrės sė tij… Mesazhi ėshtė duke marrė parasysh nė pajtim me ne Historinė e Letėrsisė nga  Ion Rotarn: “ Lejojini artet, poezinė tė bėjnė detyrėn e tyre duke u folur shpirtrave…. Mos e flak  poezinė nė luftė kundėr makinerisė. Ėshtė gjithashtu  fisnike pėr kėtė gati pėr tė ndihmuar poezinė, pėr tė pėrdorur armėt personale tė saj”. Zėrat e poetėve konteporanė  mund tė jenė tė vėrtetw,  origjinalw, ato mund tė mbajnė ritmin e vargut,  natyralen dhe muzikalen e vetme, ndoshta dhe tė vrullshmen e vetme, por, nėse ajo qėndon nė stop tė asaj se ēfarė poezie reale dhe konkrete ėshtė. Ekpseriencat, ėndrrat, fantazia, zbulimi i efekteve qė manteli i shėmbėlltyrės  mund tė kenė te lexuesit nga shtresa ose kategori shoqėrore tė ndryshme tė gjitha kėto i shtojnė njė shije tė kėndshme (aromė) dhe unė mund tė them  se ata e bėjnė poezinė qė tė zgjasė pėrgjithmonė.  Shumė shėnime tė historisė sė modernitetit janė tė varura nga shoqėria dhe  ambienti njerėzor. Ėshtė thėnė se ne jemi duke jetuar nė njė botė tė pėrzier, ku ēdo gjė ėshtė pėrgjithėsisht e lejuar. Pa uzurpuar estetika tė moshave historike tė mėpėrparshme, me shumė respekt pėr tė gjithė klasikėt dhe kryeveprat e letėrsisisė sė tyre, ne mund tė kemi vendin tonė nė historinė e letėrsisė nga ana  e jashtme te histeria e zhvillimit modern njė piedestal krenar i kulturės bashkėkohore. Ne kemi forcėn pėr ta bėrė kėtė. Ne na nevojiten vetėm mėnyrat, mjetet linguistike qė janė paracaktuar tė pėrkrahin bukurinė dhe spiritualitetin tė botės dhe jetės.

Ne duhet t’u japim “ēelėsin” lexuesve, tė tė kuptuarit dhe identifikimit tė kėtyre. Ata qė tė gjithė e mbėshtetin mesazhin dhe ēelėsin, pa ata, ne mbetemi gati si keqbėrės tė mrekullive tė fshehura.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

MALTA

“STYLISTIC DIVERSITY, A LIVING PHENOMENON

 SHAPING THE INDIVIDUALITY”

Patrick Sammut, Malta, March 2009

Vice-President Maltese Poets Association (founded 1975)

www.ghpm.netfirms.com , www.patrickjsammut.blogspot.com

March 2009


Agron Shele, poets, writers and friends of literature and the arts present at the International Symposium “Poetic Muse” Pegasi 2009, greetings from Malta and the Maltese Poets Association.

Feedback from poets all over the world:

I must say that it was a surprise, but also a privilege, for me to be part of this international symposium by being asked to prepare a speech about “Stylistic diversity, a living phenomenon shaping the individuality”. The first thing that came to my mind was that the subject was too big and at the same time too vague to be treated in so much a imited space. Thus, I immediately thought of asking the help of some poets and friends of mine - with whom I correspond regularly through e-mail and traditional post – to give me personal feedback regarding the present theme. One of the first to answer was Teresinka Pereira, BRASILIAN-AMERICAN poet and President of the International Writers and Artists Association (IWA), and of the International Congress of the Society of Latin Culture. In her words: “When writing poetry I prefer to diversify my poetical style instead of using the monotonous consistency of an old tone, have self compassion towards my feelings, asking rhetorical questions. Diversity is creativity. I also try to develop the poem with a substantial meaning, without repetition. I use short verses and go right to the point, instead of taking the readers’ time, annoying and abusing their patience. I also think I have a long way to go towards that desired ideal style5” A somewhat similar response comes from poetess and Associate Professor from he Centre of Applied English Studies of the University of HONG KONG, Agnes Lam, observed that, "I hate repeating myself because I get bored and I am afraid I will bore my readers. So I find it hard to write about the same theme unless I can find a new angle or a new way of saying something. So thematic and/or stylistic diversity can help to make me not bored with my own writing. The more I write though, the harder it is not to be bored with my own writing. But then, that forces me to grow. To me therefore, while the voice in my writing might have some essence which does not change, there is a part which changes - perhaps the themes or perhaps the style or perhaps both." An immediate reply came also directly from ISRAEL, this time from Ada Aharoni, Peace Culture Researcher, writer, poet, lecturer and founder and President of IFLAC: The International Forum for the Literature and Culture of Peace. Her feedback regarding “Stylistic diversity, a living phenomenon shaping the individuality” was the following: “Speaking for myself, I am not aware that my individuality has been shaped by any stylistic diversity, not of my own and not that of others. It is rather the other way round: it is my individuality that shapes my stylistic diversity.

My character and individuality has usually been shaped by people, writers and poets I love and admire, mostly for their ideas, their view of life, values, humanism and kindness. And why call: "Stylistic diversity - a living phenomenon?" I would leave the word "phenomenon" for much greater and more astonishing things and developments. There has always been stylistic diversity in Poetry, even in Shakespeare's Sonnets and Poems! So, I would rather term it: "Factual stylistic diversity" and not use either "a living" or "a phenomenon."”

Poet Nadia Cella-Pop, from Brasov, ROMANIA, answered thus: “Starting with how we understand this word (STYLE), with its Greek provenance (STYLOS= penholder and writing, language5) the linguistic accept must be used only together with the personal manner, and the result of these means the artistic skillfulness of the creator, according with the personal credo. The literary style must respect some specific requirements about correctitude, clarity, purity, naturalness, harmony, in order to save the musicality and expressiveness of the work itself. Especially in poetry, where the “style jewels” are required-epithets, metaphors, antithesis, allegory etc. – there is no place for obscenity, doubts, nonsense, savagery, rude words. The poet’s literary deficiency, his/her disability to connect images, feelings, senses, in a coherent shape will make a weak artistic structure. As Buffon said once, the particular style actually means one of many shapes of the only essential style, the artistic one. The style is the pure expression of personality, and its diversity shapes the poet’s profile, it makes to set apart only if it respects some quality principles. Due to esthetic evolution of the language the poet uses, he/she could to subordinate, by talent, the intentions of affective message for the readers, obtaining the spiritual value of the literary work.”

Also interesting is the comment of poet Tholana Ashok Chakravarthy, directly from Hyderabad, INDIA: “Poetry is perhaps the ONLY language which is expressed by various poets in various languages with varied and wide-ranging feelings. The language of English is no exception to this. The expressions or feelings, though differ from view to view, most of the expressions are understood in a right spirit by a reader who possesses an inclination towards literature and is familiar with literary terms. And, it in this context andjuncture, a writer / poet’s written thoughtful words not only look confusing but to a large extent seem misleading, distracting and confusing a reader. Hence the feeling of “not convinced” creeps into a reader’s mind and the stylistic diversity (the style of presentation of a poet / writer) looks disorderly and indistinctly, thereby diluting the element of “interest” in a reader. Similarly, a living phenomenon, or say, some notable writings of renowned persons relate to the writings of such individuals, which time and again inspire most of the readers for generations and generations. This particular individual trend, tempo or motivation ultimately shapes the particular writer / poet’s writing to remain a living phenomenon, that is, steadily remaining in the lime-light in the literary circles.”

Poet and painter Stephen Morris from Birmingham, England, presently living in South of FRANCE said thus: “Well normally I don't make comments about what people write about me or my work. It is the critic’s privilege I suppose to write what he or she feels. In the past there have been hurtful comments and at other times I have been flattered and pleased. I do believe though I have taken my writing and my art very seriously and have always attempted to be honest, sincere and have never shied away from pushing the boundaries and questioning academic traditions. Freedom to do this, in my opinion, is vitally important for the creative artist.” Points to ponder on: Diversity is creativity Thematic and stylistic diversity help set aside boredom (regarding both writer and reader), and eventually help the poet towards growth Individuality shapes stylistic diversity not the other way round Style has to do with the artistic skilfulness of the creator, according to his personal credo Style is the pure expression of personality, and its diversity shapes the poet’s profile In poetry style has to do with metaphors, allegory, antithesis, epithets, and all the rest. Freedom is vitally important for the creative artist.

Stylistic diversity and the individual: some examples from contemporary poetry worldwide:

_ Teresinka Pereira – short poems with a message difficult to forget

Thematically Teresinka Pereira (also member of the World Poets Society) treats issues such as love (Internet) and lack of love (Resistance, Denial), famine, injustice, lack of freedom, the death row, war (Kabul) and lack of peace, life as a fantasy because time flies (Birthday, November 1st, 2008), and children’s and woman’s rights (Children of Gaza, The Flower, The Borgol). As a person and poet Teresinka is alert to what’s happening worldwide (The Borgol, Wall in the Sea, Easter), especially in corners where there is political instability, suffering, injustice. She is also a regular globetrotter and a world ambassador who delivers her messages through poetry, gives a voice to the voiceless, to thoughts that for the majority remain silent, unspoken, let alone uttered aloud. As an example, in her poem Hiroshima, August 6, 2008, Teresinka exclaims, “But the World watches/and the World will not permit/another surprise attack anywhere!/Atomic bomb, never again!/Leader of the World, never again!”), while The vote in USA is a shout against “the mistake /of domination, imperialism, /and war... war... war!!” Hers is also a poetry of protest and condemnation of those who use power in the wrong way. A number of Teresinka’s poems are dedicated to various personalities, mostly linked to the world of peace and poetry (Nelson Mandela – Homage, Homage to Pete Seeger, Anna Politkovskata, Maria Montelibre, Goodbye, Poet Jozo Boskovski Jon (1933-2008)). Among Teresinka’s stylistic characteristics one needs to mention concision (War, Labor Day, May 1st, 2008, Sub-Poem, Overlook, Warning), dialogue between the “you” and “me”, the poem-letter, with a mixture of poetic/prose on a lexical level (Christmas and a poet on death row), a metaphoric language which is romantic, direct, clear and sincere, descriptive, but at the same time economy on words to the limit (Barbed wire and

roses), and use of no middle-terms. In Hiroshima, August 6, 2008 – refers to “an

irresponsible President”, and in The Christ of Rio de Janeiro Teresinka writes: “The Christ I see is a human art work./He is a sentinel of time,/eternal presence of a cement body/and a temporal symbol of love,/touching the sky with his open arms.” Teresinka’s poetry is full of exclamation marks, and hers is a verse where the “I” is more powerful than the sword: “I don’t care who5”; “I consider criminals/and killers5”, “I condemn the hands that are taking lives5” (Children of Gaza). Above all Teresinka Pereira writes poetry which wants to assert something, convey a message. Style and the individual, the pen and the person as a social being in the case of this poet from Brasil-USA go hand in hand.

_ Nadia Cella-Pop – the contemplative and philosophical self When I asked Romanian poet Nadia Cella-Pop about the themes she writes about in

her poetry, she answered that the themes of her poetry are provided and directed by her contemplative and philosophical structure within, of what she personally feels about events and moods. Her themes are enriched by other people’s experiences and by her vast cultural background. Thus, her books contain erotic poems, patriotic poems, poems with a mystic sense, where the intensity of feelings rules, and poems of existence. She keeps respecting the words’ aesthetics. Cell-Pop I also tracking a coherent base thinking about all types of readers, to let them taste the originality of her lyricism. Reading the poetry of Nadia-Cella Pop is quite an experience. Hers is a very powerful imagery and at the same time beautiful and lyrical. Pop’s poetry is also a game on words which when read forces the reader to exclaim, “How beautiful!” Hers is a language which goes directly to the heart. All is presented in an aura of mystery. The poet is well-tied to the present but her fantasy travels back and forth in time with great ease, as with much ease she creates very effective imagery. She also travels between two different temporal points in time which mark the limits of Pop’s fantasy: at one extreme, “a world of ruins” (the extreme point of corruption), and on the other extreme, a world where “rule the butterflies” (a world of innocence, untouched). Hers is a voice in a way tied to the present, but in other ways it surpasses the limits of time. Pop’s stature at times reaches dimensions that surpass “all the worlds we know”. In writing her poetry Nadia-Cella Pop makes use of different lexical registers such as nature, music, colours, emotions and the Bible (the crucifix is a recurring image). Reading the poetry of Nadia-Cella Pop is also a voyage from childhood to old age, with all that is experienced in between. Nadia-Cella Pop sings about love, peace and harmony through her word. In The Afternoon Tea she invites humankind to unite. Harmony is the key word, and all this in a simple but very fluent language. Harmony is also the thing common to both life and

music. Human love later on transforms itself into a pantheistic love where the “I” unites “with the world of worlds for eternity”. The poet invites the reader to reflect on huge (the macrocosm) and small (the microcosm) things, on the good and the evil, on the strong and the weak, on the conquerors and the vulnerable. Pop writes about the worlds both within (memory and emotions) and without (creation and nature), the told and the untold. Nature is seen as an open book from where the poet learns, reflects and expresses what people in general have no time to say. Little gestures or things, like having a cup of coffee in the morning or a flower, inspire Pop to write about universal experiences, thus those lived by man and woman not only in Romania, but everywhere. In this way Pop manages to change gestures into words and words into poetry. Like the mime, the poet does not speak but makes us see what “we want to forget about ourselves”. Pop also helps us move always nearer to the “deciphering of the total”. And this can only happen through “pure thought and a virgin soul”. And this makes us feel that her poetry is also an invitation to “remain forever children”, and to continue to feel the need for fables and adventure. Pop also writes about the tiredness of the body and the grandeur of the spirit. However, part of this grandeur belongs also to poetry.

_ Ada Aharoni – the poet as a “conscious caretaker” When I interviewed Ada Aharoni (member of the World Poets Society), one of her

statements was: “5I think that the world today is in great need of the consciousness, wisdom, and love of the poets. T.S. Eliot was right when he said that "Poets are the consciousness of the world!" And with all the violence and wars we have on our planet today, we badly need the consciousness and the love of the poets to repair our world and soothe ailing humankind. It is not that I prefer poems with a message, what I would like to see is that more poets become "conscious caretakers", and that they would write beautiful and

fascinating poems that move us to be better people and more involved in the mending of our ailing blue planet - before it blows up in flames.”

The major wish of this poet who comes from Israel is expressed in her poem I want to kill war, when she writes, “I want to kill you war, forever,/not like a phoenix/that always comes back”. And how can this ever be done? Ada also offers this fantastic solution of how to do away with war:

All the peace marchers of the world/ Will take the heavy metal cases/ full of nuclear wastes/ and dump them over War's head,/ the cases will leak, as usual,/ and War will dissolve back into his archaic bottle/ where he belongs -/ We shut the cork.

The same solution is referred to in the poem Not in your war anymore. As a poet and a Peace Culture Researcher in Ada’s case style in her poetry and individuality are strongly linked. Her verse and career both have a clear objective: the denunciation of war and the will to make it stop ones and for all. Hers is a poetry linked to the Middle East (a land where olives, vines, figs and oranges grow) and the war she protests against is twofold: that between Israel and Palestine, and in a global context, the nuclear threat.

Metaphor is a powerful mechanism used in Ada’s poetry, but the most powerful is that taken from Peace is a woman and a mother: “Peace is indeed a pregnant woman,/Peace is a mother.” And the way to peace seems to be entrusted to mothers, sisters, daughters (A bridge of peace):

My Arab sister/,Let us build a sturdy bridge/ From your olive world to mine,/ From my orange world to yours,/ Above the boiling pain/ Of acid rain prejudice -/ And hold human hands high/ Full of free stars/ Of twinkling peace./

Together with metaphor, the chromatic dimension is very strong in Ada’s poetry: “we cannot paint war green”, “crimson blood”, “russet bronze fiery metal cartridges”, “golden laser Napalm”, “dark cage”, “peaceful green woods”, “white horse from golden Jerusalem”, “bright blue sky”, “golden flower faded”, “our blue planet”, “a silvered horizon”, “green and brown seaweed”, “blue bacteria”, “green, curious eyes”, and “green earth”. In spite of death, war and the warmongers, the graves, the bodies and the blood which Ada’s protests against, essentially her poetry is positive, a poetry of hope in peace, union and optimism.

_ Tholana Ashok Chakravarthy – simple living and high thinking

I am sure that the following statement by Tholana Ashok Chakravarthy (member of the World Poets Society) will help to understand better his poetry: “The concept of uniting art with poetry will unite all classes of people, irrespective of age, caste, creed, race and religion. Yes, I do prefer poetry with artistic reflections of the theme, which I feel will definitely pave way to enlighten the children and youth in particular. Peace-poems and harmonious-art if jointly presented together, the face of humanity will be adorned with the glow of Universal Peace.” Regarding the regularity of form in his poetry Tholana Ashok answers: “Yes, it is my choicest of choices to attract and immerse the reader/s and to take the reader/s deep into the heart-touching meaningful depths. Hence, with exception to some, I prefer the form of rhyme for most of my poems, for I am sure, this pleases both the mind and heart of a reader.” As a person he describes himself as “a person of – SIMPLE LIVING AND HIGH THINKING.” And this is what happens in his poetry too: a mixture of simple language with profound thoughts about simple things (childhood, harmony, nature) and things that reflect humanity’s suffering (starvation, war, physical abuse and brutality on children, death, street beggars, orphans). On the one hand, there is the poet-child pleading for justice, mercy and equality, on the other hand there is the self-boasting, pseudo-civilized, hi-tech society of today. Simplicity is found also in the use of imagery: “clouds of war”, “tentacles of hatred”, “mother earth mourns”, “clouds of darkness”, “meadows of future”, “Lives entangled in the webs of starvation and death”, “eagle-eyed street lights”, “pigeons of peace”, “seeds of peace”, “ocean of miseries”, “seeds of mistrust”, “Flowers of peace”, and “the petals of faith”. All have to do with the world of nature, but at the same time many treat a negative aspect of today’s society in which man lives or represent something which has still to come (such as peace). In one of his untitled poems Tholana Ashok writes thus:

Let our inner-self speak through the nib of our pen/ Let our poetry create a culture of peace-filled vision/ We possess ability to achieve, by words of expression/ Yes, let us stand firm at this hour, with determination/ Then only can we provide peace, succor to everyone./ In a way Tholana Ashok speaks for other peace poets like Teresinka Pereira and Ada Aharoni, but even in the name of all poets who in their hearts wish for a better world.

_ Stephen Morris – life presented at its most simple and straightforward

Answering to some of my questions Stephen Morris (member of the World Poets Society) reacts thus: “I do try to be simple without been simplistic5 I find beauty everywhere, both in the physical and the abstract5 I found even in the ugliness of the twin towers attack in New York there was something hypnotically beautiful. The images of the planes as they flew into the building. The mesmerizing effect of people jumping to their death, to be followed by the collapse of the buildings. Finally, the twisted metal that remained created by the collapsed girders, could have been interpreted as a staggering piece of sculpture. What I feel is that beauty can be everywhere but I hastily add I never saw any beauty in Auschwitz not for a single moment5 Artists and poets have imaginations, the rulers know this for they could be dangerous as they make people think. Dictators don’t want people who think. The true artist, in my opinion, not only should reflect the society he is in, but should be critical of it and attempt to change it, especially if that society is corrupt and restricts freedom. The pen and the paint brush are mightier than the sword5” As already said earlier, Stephen Morris is a poet and painter/artist. He has traveled worldwide, exhibited and held poetry readings in many countries. One of his favourite styles in his verse is visual poetry. He also writes haiku and free verse at times, and regular poetry with regular rhyme (the traditional abcb or aabbcc rhyme models) and rhythm at others such as in On writing a poem:

A poem it should have rhythm/ A verse it can have rhyme/ It doesn’t always happen/

And never all the time;/ or as in The Kingfisher catcher: The Kingfisher catche/r All dirty and clean He joined the party To worship the Queen.

The reader of Morris’ poetry soon notices that emphasis is put on the auditory dimension of the word (so not only poetry as seen on the page but also poetry as sound), and this not only through mechanisms such as rhyme, but also through alliterations, onomatopoeia, and assonances. The following instances prove my point:

We waited, excited/ we could and would/wait no moreD/ Swept across our goose pimpled backsD red-rimmed eyesD (from Christmas Island memory); blistered twistedD blood black earthDtime trappedDpit of death (from Patient 47415); the insistence on the “w” sound through words such as “Will we”, “when”, “Wear your overwear”, “always”, “wishes”, “bow”, “way”, “wrong” and “where” (in Doppleganger love poem); Pitter patte/r Dilly-dally,/ Hotch-potch/

Ally pally (from Thingy-Majigs: A sound poem).

About simplicity and being straightforward especially when writing about life’s mysteries Stephen Morris through his verse states that we are “Living in the warehouse of extinction” (Limbus of the Moon); that “Worlds turn,/The Universe expands./We are./We exist,/Women conceive,/Tails wag,/cats purr./We create,/we procreate,/Everything is.” (Tails wag); that “Grief does not leave,/It lurks, it hurts./It has a perpetuity.” (from It lurks it hurts); that “When worlds collide./We know so little/Understand less./Between the shadow/And the object/Falls reality.” (from When worlds collide); and that “nature made us,/Nature will take us away.” (in Eternity listens). His style in poetry as in his paintings at times may be called naļf, such as in Dangerous days. Back to style and the individual. Stephen Morris as an individual has lived different and contrasting moments: love and hate, company and solitude, health and sickness, moments of madness and moments of reflection, confinement and freedom, hurt and happiness, stability and movement, moments of darkness and others of light. All these moments in time are reflected in his poetry and paintings, simple but at the same time most diversified through forms, sounds and colours.

_ Agnes Lam – the voice of awareness, compassion, emotion and sensitivity, and poetry as a healing agent I met Chinese poet, Agnes Lam, in South Italy last November 2008, during the NOSSIDE International Poetry Competition prize-giving ceremony. As a person she is exquisite, humble, a listener more than a speaker, and when she speaks she does it in a low but clear voice, never abandoning her beautiful Asian smile. The audience present at the NOSSIDE ceremony was enchanted when they heard Agnes Lam read her poem Vanilla in the stars in English. People reading Lam’s poetry from her two anthologies, Woman to Woman (1997) and Water Wood Pure Splendour (2001), notice the same characteristics of Lam as a person: sensitivity, a strong sense of awe, emotion, compassion, and also awareness of our present, past and future, awareness of the fragility of us human beings, but at the same time awareness that we as inhabitants of the Earth are no island. Agnes Lam herself admits that poetry is like breathing, and that “Through writing poetry, I reorder my inner dissonance.” However, this is not all. Lam continues, “If I can articulate the fury and the calm, perhaps my words may offer some comfort in resonance to another who does not”. (see “Introduction” in Woman to Woman, p. 9) Poets are sensitive, and even Lam with her special style, writes about hunger, war, hurt love, poverty, memory, childhood, life and death, but also history, freedom, and politics in its wider sense (The richer the people, After the handover, Yanan, A tragic mistake, The rape of a nation). From the stylistic point of view Lam is a master of free verse and

image manipulation. Her language is sensual (“I thrive/on the spectrum/of colours smells noises”, “I do not presume to touch/ the sand”, “I can hear the echo of footsteps”, “the sun on my skin”, “the smell of tang ho”, “These seconds,/let them graze/dry against my lips”), natural (“blade of grass”, “every grain of rice”, “a chorus in the trees/as on the leaves/a breeze sighs”, “everywhere I walk in May/roses are blooming”, “The world/a garden of snails/gleaming in the sun/moving.”), and metropolitan (“silicon chips”, “As tour buses signal left and right,/shoppers swelter in the taxi queu”, “Every music shop/brought out her CDs”, “the end of a subway line”) at different moments. Lam uses direct discourse but also instances of prose-poetry (see I cannot give it back to you, and Writing in the middle of the road) in her verse and this continues to prove the link between her writing and everyday life. Agnes Lam as a poet and individual is also a very careful observer of colour: “the sun/an intense red ball”; “upon layers/of gold and blue”; “charcoal black”; “two tender streaks of white”; “the coral set to match the pink”; “more than white roses”; “see the red of fire”; “I see a yellow sandal”; “Her hair was completely grey”; “Blood red and crimson,/fiery orange, lipstick pink,/violet, blush and white.”; “On a battlefield, yellow flowers are/more fragrant than ever.” This is not all; on the contrary Agnes Lam’s poetry is vast from both the stylistic and the thematic perspectives. Reading her poetry one soon becomes aware that he or she has started a long voyage of discovery, not knowing exactly when and where the finish line is. Agnes Lam is a person who looks both horizontally and vertically for inspiration, and this renders it very difficult to fathom her poetry.

CONCLUSION:

It is a cliché (of which one cannot do without) to admit that one cannot separate the poet as a human being (an individual) from the poet as an artist (style). The poet is what he writes and poetry is the sum total of what the poet as a human being does, thinks, experiences, the people s/he meets, the news s/he follows, his/her travels, the spaces and the time in which s/he inhabits and lives. Every human being (however different the country, the environment s/he comes from) has his/her rhythms, time-table, habits,

virtues and vices. Every poet has his/her personal style of writing. However, there still remain common elements, in spite of all the differences. All human beings have emotions, their good and bad moments, their strengths and weaknesses; all poets are sensitive to suffering and injustice; all poetry is there to ameliorate humankind (in a way or other) and if this is not the case, then it is not poetry at all.

 

 

 

 

 

 



Greetings to all the academic writers and poetes from all over the world that are gathered writers and poets from all over the world that are gathered here today. To all our friends, greetings.

My Precious Colleagues. We are on film land when we talk about poetry, when we gather and dedicate ourselves to special purposes. We are on  high lands… And April is here to greet us in its inmost energizing will. Who can permit me today from saying that I feel like a Gorgon, that left the waters of the deep Mediterranean Sea, who climbed up the Ionian and Adriatic Waters, and now feeles content this beutifil, poetic nest.

My dearest Albanian friends. We have been lovoing you for years, as we were almays eager to search the circulating magazines to find eachother’s heart, to find eachother’s poetry.

In this devine nectar and wine the Olimpic Gods are proud to see and they still admire, the existsting firey poetry that all of the poetes of this world give… to be absorbed in this Universe.

My Brilliant Minds!

You now that we are living in very cruel times.

Everything is deteriorating and everything is becoming unhearted and lovely. But poetry comes to us like friendly consolation, like water, like a very deep present it comes to us. And what is tryly worth and honourable to see, is this ecumenical symbol of the flying horse Pegasus, that aims towards the Skies, that aims towards the lighs, that wants to attach itself to the lights and bring the lights to Earth.

And what I must say in this special, Albanian, poetical symbol, is the force I truly see between the eyes, the determination that’s fixed between the eyes, the innocent unicorn that has become a very strong horse, the speedy horse that is reatrained in an inner, invisible, firey bull, the three dimensional body that holds a white ball of spiritual activity and fire above it, that is determined to pass, to orientate itself in this world.

What in Universalism, if I cant’s unfold my heart in a little poem. What is a little poem, if I can’t exprees the truth that I feel inside me what is truth, if I cant’t ease the pain from a suffering fellow-being, that’s struggling, that’s fighting to rise towards the surface.

Everyone has a spirit. A man, a tree, a flower, the mountain, the  sea has a spirit. A  country and a whole nation has a spirit. This world itself has an enormouw, unlimited spirit, and everything on earth belongs to this eternal, beautiful Spirit.

May you always have  flowers of everblossoming beayty and kindness in your heart Albania.

May you always have folklore traditions at your presence… literature, music, dances, paintings, sculpture, architecture, theatre.

May education, science and research reach a high peak in your country. May education science and research reach a high peak in  your country. May democraticcedures rise in your contry. May you become finically strong and independent. May all the countries of the Balcanic Region have friendship and peace between them. May we all have prosperity and pece between us.

Albania

 May you gather back the thousands of your emigrant children and  grand children, scattered in all the corners of the earth. May the families find prosperity in their homes again. May all the people become happy again in their country. And in front of this devine calling, what can I do? …What can I say?... In front of the devine sounds of the Mother calling her children I just listen and watch…

I … May God be with you… Thank you for listening to me…

                                                                                                                           

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ligjėratė

“VENDI DHE NJĖ KOMB KA NJĖ SHPIRT. KJO BOTĖ NĖ VETVETE ĖSHTĖ SHUMĖ E MADHE, SHPIRT I PALIMITUAR DHE ĒDO GJĖ NĖ KĖTĖ TOKĖ I PĖRKET PĖRJETĖSISĖ, SHPIRTIT TĖ BUKUR”.

 

Vasiliki Kahahani, poete, p ėrkthyese

 

Pėrshėndetje Gjirokastėr! Pėrshėndetje Shqipėri! Pėrshėndetje Simpoziumit Ndėrkombėtar “Muza Poetike PEGASI 2009” qė mbahet  sot nė Shqipėri.

Pėrshėndetje zotit Kristaq F. Shabani, President dhe themeluesi i Lidhjes sė Krijuesve “PEGASI” Albania. Pėrshėndetje Sekretarit tė Pėrgjithshėm z. Agron Shele. Pėrshėndetje gjithė anėtarėve  tė Lidhjes sė Krijuesve “PEGASI”.  Pėrshėndetje speciale pėr z. Petro Dudi.

Pėrshėndetje tė gjithė besimtarėve, kulturave, ushtarakėve, politikanėve, zyrtarėve nga gjithė Shqipėria, qė janė mbledhur kėtu sot. Pėrshėndetje zonjės Teresinka Pereira, Presidente Lidhjes sė Shkrimtarėve dhe Artistėve  Ndėrkombėtarė. Pėrshėndetje z. Dino Kubatisit, president i Lidhjes “Kafe e Ideve“ Salaminė, Greqi; Pėrshėndetje zotit Dhimitrios Kraniotis, President i Lidhjes sė Poetėve Bashkėkohorė, zotit Antonis Zalonis, zonjės Panajota Zaloni, Presidente e Lidhjes sė shkrimtarėve dhe poetėve  “XASTERON”, drejtuese ekzekutive  e revistės letrare greke “KELENO”.

Pėrshėndetje gjithė shkrimtarėve, akademikėve dhe poetėve nga disa vende tė botės qė janė mbledhur sot kėtu, gjithė miqve tuaj, kolegėve tė mi tė ēmuar, tė respektuar!

Ne gjendemi nė njė tokė filmash tė mjegulluar, ku ne flasim rreth poezisė, ku ne mblidhemi dhe ia dedikojmė vetvetet tona qėllimeve tė veēanta. Ne gjendemi  nė lartėsi tokash. Dhe prilli gjendet kėtu pėr tė na pėrshėndetur ne me mė tė brendshmen   dėshirė tė tij tė energjizuar. Kush do tė mundte tė mė jepte mundėsinė mua sot duke thėnė se unė ndjehem  si njė gorgonjė, qė lė pas ujėrat e Detit Mesdhetar dhe kėrcen e ngjitet lart nė ujėrat e Jonit  e tė Adriatikut dhe tani ndjehet e lumtur, e kėnaqur nė kėtė fole poetike tė bukur?! Tė dashur, miqtė e mi shqiptarė! Ne kemi qenė duke ju dashur pėr shumė vjet, sikurse ne ishim gjithmonė tė paduruar pėr tė kėrkuar revistat duke i qarkulluar pėr tė gjetur zemrat e njėri - tjetrit, pėr tė gjetur poezitė e njėri – tjetrit. Nė kėtė nektar tė shenjtė dhe verė, Zotat olimpikė  janė krenarė pėr tė parė  dhe ata tashmė e admirojnė poezinė ekzistuese tė zjarrtė, qė gjithė poetėt e kėsaj bote dhurojnė pėr t’u pėrpirė nė kėtė Univers.

Mendjet e mia  brilante!

Ju e dini qė, ne jemi duke jetuar nė kohė shumė mizore. Ēdo gjė ėshtė duke u keqėsuar, duke u prishur, duke u bėrė e pėrshtatshme pėr tė qenė  i pashpirt dhe i dashur. Por poezia vjen tek ne  si njė ngushėllim miqėsor, si ujė, si njė dhuratė  shumė e thellė qė vjen drejt nesh. Dhe ēfarė ėshtė sinqerisht me vlerė dhe e ndershme pėr tė parė ėshtė ky simbol i pėrgjithshėm i kalit fluturues “Pegasi”, qė  ka si qėllim  drejtimin nė lidhje  me qiejtė, qė synon nė drejtim tė dritave qė dėshiron t’i bashkėngjisė vetvetes drejt dritave qė  sjellin dritat nė tokė.

Dhe ēfarė unė duhet tė them se kėtė speciale tė veēantė shqiptare? Simboli poetik ėshtė forca qė unė sinqerisht shikoj midis syve, pėrcaktimi qė ėshtė i caktuar midis syve  kali njėbrirwsh  i pafajshėm, i cili ėshtė bėrė njė kalė shumė i forte. Shpejtėsia e kalit qė ėshtė  e pėrmbajtur nė njė diēka  tė brendshme, tė padukshme, dem i zjarrtė, trup dimensional, i cili mban njė top tė bardhė tė aktivitetit shpirtėror dhe zjarr mbi tė,  qė ėshtė pėrcaktuar pėr tė kalėruar, pėr tė orientuar vetveten nė kėtė botė. Ēfarė ėshtė universalizmi, nėse unė nuk mund tė mos ta  pėrqafoja zemrėn time nė njė poemė tė vogėl?! Ēfarė ėshtė njė poemė e vogėl, nėse nuk  mund tė shpreh tė vėrtetėn, tė cilėn unė ndiej brenda meje atė se ēfarė ėshtė e vėrteta, nėse nuk mund tė qetėsoj vuajtjen nga njė vuajtje shoqėrore e tė qenurit e tillė, e cila  ėshtė duke u ndeshur  pėr t’u lartėsuar nė drejtim tė sipėrfaqes. Ēdokush ka njė shpirt: njė njeri, njė pemė, njė lule, mali; deti ka njė shpirt. Vendi dhe njė komb i tėrė ka njė shpirt. Kjo botė nė vetvete ėshtė shumė e madhe, shpirt i palimituar   dhe ēdo gjė nė kėtė tokė i pėrket kėsaj pėrjetėsie, shpirtit tė bukur. Mund qė ju gjithmonė tė keni lule tė ēelura, pėrherė tė bukura dhe tė kėndshme nė zemrėn tuaj Shqipėri.  Mund qė ju tė keni gjithmonė tradita folkloresh nė prezencėn (ekzistencėn) tuaj: letėrsi, muzikė, kėrcime, piktura, skulpturė, arkitekturė, teatėr. Mund qė edukimi, shkenca dhe kėrkimet tė arrijnė tė realizojnė njė kulm tė lartė    vendin tuaj. Mund qė procedurat demokratike tė ngrenė vendin tuaj. Mund qė ju tė bėheni tė fortė financiarisht dhe tė pavarur. Mund qė gjithė vendet e Ballkanit tė kenė marrėdhėnie miqėsore dhe paqe midis tyre. Mund qė ne tė gjithė tė gėzojmė  prosperitet  dhe paqe midis nesh, Shqipėri. Mund qė ju tė mblidheni, tė ktheni pas dhjetė  fėmijė tė emigrantėve tuaj, nipėr e mbesa tė shpėrndara nė tė gjithė qoshet e botės. Mund qė familjet tė gjejnė prosperitetin  nė shtėpitė e tyre pėrsėri. Mund qė tė gjithė njerėzit tė bėhen  sėrish tė lumtur nė vendin e tyre. Dhe pėrballė kėsaj thirrje  tė shenjtė, ēfarė unė mund tė bėj? Ēfarė unė mund tė them? Pėrballė tingujve tė shenjtė tė Mėmės, qė ėshtė duke thirrur fėmijėt e saj, unė tashmė dėgjoj dhe shikoj. Unė njė poete i vogėl.

Mund qė Zoti tė jetė me ju. Faleminderit juve qė mė dėgjuat mua!

 

Pėrktheu nga anglishtja  e shqipėroi Aleksandra Shabani W.P.S, UPLI

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Anton Gojēaj

Poezia shqipe nė Mal tė Zi

Njė veshul i vogėl nga pjergulla shqipe

 

Nė vreshtėn e pafund tė artit poetik, poezia, tė cilėn  e shkruajnė dhe botojnė shqiptarėt  nė Malin e Zi, ėshtė njė kalavesh i vogėl nė pjergullėn e poezisė shqipe. Historia thotė se, trevat ku jetojnė shqiptarėt nė Malin e Zi tė sotėm, ishin tė banuara nga fise ilire mijėra vjet mė parė, mirėpo, librat e parė tė poezisė sė shkruar shqipe nė ato treva u botuan vetėm nė ēerekun e fundit tė shekullit XX.

Disa  krijues, tė lindur atje, botuan vepra  letrare disa decenie mė herėt, por ata kėtė e bėnė nė Tiranė, Prishtinė, apo gjetiu. Tė tillė janė Nikollė Ivanaj, Esad Mekuli, Nol Berisha e ndonjė tjetėr.

Zhvillimin e poezisė shqipe nė Malin e Zi e ndihmoi shumė revista pėr letėrsi dhe kulturė “Koha”, e cila doli nė Podgoricė pėr rreth dhjetė vite (1978-1989). Nė kuadrin e bibliotekės sė kėsaj reviste u botuan librat e parė poetikė nė republikėn e atėhershme jugosllave. Autorė ishin Nol Berisha, Ibrahim Berjashi, Idriz Ulaj (mė  1981), Anton Berishaj (1986)...

Njė grup tjetėr poetėsh janė tė lindur nė Malin e Zi, e vizitojnė shpesh vendlindjen dhe rregullisht marrin pjesė nė evenimentet kulturore atje, por jetojnė, krijojnė dhe botojnė nė vende tė tjera, si p.sh. Basri  Ēapriqi, Idriz Ulaj etj. nė Prishtinė, Ndue (Nokė) Sinishtaj nė Zvicėr e ndonjė tjetėr.

Anton Berishaj nė vitin 1986 e botoi nė Podgoricė vėllimin “Lule mėngjesi”, tė cilit nė Prishtinė iu nda ēmimi “Hivzi Sulejmani”, si libri mė i mirė debutues pėr atė vit nė gjuhėn shqipe nė Jugosllavi. Njė studiues bashkėkohor, njėzet vjet mė vonė, pėr tė shkruan: “Poezia e tij ėshtė njė poezi e nivelit tė lartė artistik me njė gjuhė specifike dhe me njė figuracion tejet origjinal”. Por ky libėr dhe kėto poezi, tė shkruara nga njė poet, qė atė kohė, sapo kishte dalė nga bankat e gjimnazit, nuk u bėnė objekt i vėshtrimeve apo kritikave dhe studimeve mbi poezinė e sotme, lėre mė qė ndonjė varg tė pėrfaqėsohet nė ndonjėrėn prej antologjive tė ndryshme tė poezisė shqipe bashkėkohore. Ky ėshtė njė argument se poezia shqipe nė Malin e  Zi nuk njihet sa duhet nė metropolat e kulturės shqiptare.

Pozita e poetėve shqiptarė nė mini-shtetin buzė Adriatikut ėshtė mė e vėshtirė edhe pėr faktin se komuniteti shqiptar, pra edhe numri i lexuesve, atje ėshtė i vogėl (krahasuar me vendet e tjera tė Ballkanit). Megjithkėtė, njėsoj si nė viset e tjera shqiptare dhe si nė cilindo vend tė botės pavarėsisht nga gjuha dhe etnia, nė Malin e Zi krahas poezisė, qė shkruhet nė gjuhėt sllave dhe qė ka njė status paksa mė tė mirė, sepse gėzon njė pėrkrahje dosido nga institucionet e vendit, (artin vėrtet nuk e krijojnė institucionet, por e promovojnė gjithsesi), shkruhet dhe botohet edhe poezia nė gjuhėn shqipe. Janė disa dhjetėra pėrmbledhje poezish, tė botuara nga ArtClubi i Ulqinit, ILLYRICUMI  i Tuzit, apo botime tė vetė autorėve (samizdat). Nė Ulqin ekziston njė manifestim i pėrvitshėm poetik, qė tashmė ėshtė bėrė tradicional dhe i njohur edhe nė rrafshin kombėtar, “Kalimerja poetike”.

Ndėr poetėt qė aktualisht jetojnė dhe krijojnė nė Malin e Zi dallohen: Ibrahim Berjashi, Haxhi Shabani, Lumnije Hoxha, Hajredin Kovaēi, Jaho Kollari, Rrok Berishaj, Nikollė Berishaj, Anton Gjuravēaj, Zef Gjuravēaj, Rrok Gjolaj, Anton Gojēaj, Hajro Ulqinaku (ky i fundit shkruan kryesisht pėr fėmijė) etj. Pėr nga numri janė shumė mė pak sesa poetėt e Shqipėrisė, tė Kosovės apo ata nga  Maqedonia, por nė mjeshtėri, nė ndjeshmėri, nė stilin poetik ka larmitet. 

Ēfarė mund tė thuhet pėr kėtė (apo kėto) poezi? Njė pjesė e mirė reflekton pulsimet dhe motivet e poezisė shqipe tė Kosovės. Ajo mund tė cilėsohet si etnocentrike pėrnga tematika, qė mund tė kuptohet mė mirė, kur kihet parasysh konteksti socio-politik e socio-kulturor, ku dhe kur ajo zhvillohet. Nė aspektin stilistik mbizotėron teknika e shprehjes sė rrudhur, tė stisur, deri nė bėrthamat kuptimore (ēlirimi nga ēdo tepricė), por ka edhe autorė, qė kultivojnė njė stil kolokvial me shkallė mė tė lartė komunikueshmėrie.  Figuracioni ėshtė shpesh konvencional, por aty-kėtu ka gjetje befasuese, origjinale. Ana muzikore, bukurtingėlluese sikur qėllimisht flijohet nė favor tė metaforikės vėshtirė tė zbėrthyeshme, me elemente gnomike, enigmatike, mistike... dhe njė ironi e kultivuar, e kontrolluar, por e thellė deri nė dhimbje.

Njė vėrejtje qė mund t’i bėhet njė pjese tė kėsaj poezie ėshtė se pėrmbajtjes i kushtohet pak mė shumė kujdes sesa formės, por jo gjithmonė dhe jo nga tė gjithė. 

Njė vlerėsim afirmativ ndėrkaq  do tė ishte se, poezia mė e mirė shqipe nė Malin e Zi ka marrė diēka nga lartėsia e alpeve shqiptare dhe po ashtu diēka  nga koloriti i Adriatikut, njė gėrshetim ky, qė mundėson horizonte tė gjera tė tė menduarit dhe ndjenja tė thella, si dhe fluturime tė rrezikshme, por tė bukura nė qiejt e imagjinatės.

 

Pėr tė mos shkaktuar njė keqkuptim, ajo qė dua tė them, si pėrfundim, ėshtė se poezia shqipe nė Malin e Zi, ndoshta nuk pėlcet nga vlerat antologjike, por as shpėrfilljen totale nuk e meriton. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nehas SOPAJ

 

POEZIA BASHKĖKOHORE

1. Definicioni i poezisė

Qė nga lashtėsia, poezia ėshtė emėruar njė pro­dhim i shpirtit, njė nga vibrimet e paqarta qė njeriut i vjen nga brenda si zė i brendshėm i tij, prandaj ajo ėshtė njė nga pro­dhimet shpirtėrore polivalente qė objektivisht nė fizikusin e saj nuk ėshtė lėndė qė ia kėnaq barkun, por shpirtin e njeriut pa tė cilin nuk mund tė paramendohet ekzis­timi. Ndėr qindra mijėra definicionet ē’ėshtė poezia, njė formulim qė mė ka rėnė ta lexoj: poezia ėshtė njė fllad qė vjen dhe shkon, pėr shumė arsye fascinon pėr fluitetin dhe ezoterizmin qė pėrmban fara e saj. Nė rrafshin e mendi­mit diskuziv, poezia ėshtė njė art kohor (G. Hegel), prodhim i men­djes, i arsyes dhe i shqisės sė ndie­sive, tė cilat e nėnkup­tojnė konceptin realist si pro­dhim i shpirtit, ndjenjės subjektive si dhe tė shqisės ireale qė do ta nėnkuptonte konceptin idealist tė saj. Duke qenė pra njė prodhim shpirtėror, poezia ballafaqohet me koncepte tė tjera qė nė substan­cėn e vet atakon ēėsht­je terminologjike, kurse nėpėr periudha tė caktua­ra ko­ho­re, dominon si nomenklaturė me idio­ma tė njė terminologjie tė posaēme. Dhe, thuhet shpesh, po­e­zia ėshtė njė krijim mendor dhe shpirtėror qė pėr substancė tė vet tė materializimit e ka fjalėn, fjalėn e zgjedhur, fjalėn me peshė artistike dhe kur thuhet kė­shtu, diver­gjen­cat konceptuale zėnė fill qė nė start, nė konceptin realist ose nė konceptin idealist dhe qė kėtu, ekzis­tojnė mendime tė ndry­shme rreth tė njėjtit problem. Ėshtė i njohur idealizmi i Platonit, i kun­dėrt me konceptin real - materialist tė Aristotelit, nxėnėsit tė tij. Qė kėtu, diver­gjencat koncep­tuale rreth poezisė, nė subs­tancėn e saj shkencore, tė shpeshtėn nė mėnyrė tė pėr­kryer nxje­rrin nė shesh fakte relevante mate­matikisht tė ekza­minuara si argumente tė qėndrueshme pėr tė dy anėt, edhe pse ato mund tė qėndrojnė ballė njėra-tjetrės. Fjala e zgje­dhur artistike qė pėrbėn shtyllėn e artit letrar, bėn gara me shpirtin e njeriut, me vlerėn e poezisė, me kualitetin dhe fuqinė e saj qė disponon dhe ajo u reziston trys­nive tė kohėrave duke hyrė nė gara me artet e tjera. Duke qenė e kėtillė, prej shtysave eksklu­zivisht real-materia­liste deri te ato ideal-imagjinare, poezia har­mo­ninė e vet e gjen nė konceptet siē janė zgjedhja e gjuhės, zgjedhja e fjalės dhe zgjedhja e ngjyrės sė zėrit poe­tik. Leximi ėshtė shkak-pasoja e ekzistimit tė poezisė. Sa mė tepėr lexon dhe pėrso­set gjatė leximit, lexuesi ngritet nė nivel tė recepientit aktiv, tė denjė pėr t’i dalluar shtresimet dhe nėn­shtre­simet e tekstit poetik dhe ai do tė dijė ta dallojė, njohė dhe iden­tifikojė njė sferė tė veēantė tė tekstit artistik nga njė sferė tjetėr joar­tistike, dy sfera tė ndryshme, tė cilat mund tė koek­zis­tojnė nė tekstin letrar. Meqė karakteri i artit ėshtė evo­luitiv dhe si edhe ēdo gjė tjetėr gjatė evoluimit edhe konver­gohet, pėr lėndė tė pastėr artistike mund tė merret edhe shtre­sa artistike gjuhė­sore qė sjell risi tė vėrtetė dhe ajo epoka­lisht ėshtė veri­fikuar nga koha (p. sh. lirika antike), kurse e gjithė ajo qė si vlerė ėshtė tejkaluar, nė tė vėrtetė nuk merret si e tillė. Kjo shtresė joartistike i rri dhunshėm si “mish i egėr” materies artistike dhe roli i fuqisė sė mjeshtrit poetik (subjektit krijues), poetit, ėshtė qė pėr­mes talentit tė tij, ta purifikojė gjuhėn poetike nga elementet joartistike, tė jetė filtrues i mirė i elementeve tė kėtilla joar­tistike, dhe si i tillė, me njė fuqi tė brendshme artistike (me mjeshtri dhe talent) ai ta bėjė lexuesin tė shar­mohet me tė vėrtetėn artis­tike (reale dhe imagjinare) me tė vėrtetėn reale jetėsore. Nė “grackėn” e lėndės joartistike mund tė sharmo­hen, zakonisht lexuesit e rinj pėr nga mosha, tė cilėt akoma nuk janė ngritur nė nivel tė lexuesit me shije dhe me dije tė mjaftueshme letrare dhe sidomos lexuesit (tė rinj e tė vjetėr) qė letėrsinė e lexojnė me tezė ose lexuesit dogmatik, qė nė mėnyrė para­prake nė horizontin e vet tė pritjes, e kanė ngri­tur kallupin teorik nė tė cilin ad hoc presin katarsėn para­prake tė leximit. Leximi, sikundėr di­het, pėrjeto­het si akt i njė “solem­niteti” tė rrallė, njė diēka si shkallė e veēantė e krea­tivitetit, njė si lexim maksimalisht spirituoz dhe inti­mist, nė tė cilin ai, leximi, ėshtė mė i fryt­shmi, mė pro­duktivi dhe nė tė, jo rastėsisht, ne mund tė flasim pėr njė “katarsė“ tė veēantė tė leximit. E mira dhe e keqja, dy kategori absolute tė gjera estetike njerėzore, tė zbritu­ra nė rrafsh tė lirikės, nė poezinė shqipe pėrgjithėsisht komunikojnė me gjuhė konkrete dhe ab­st­rakte, me nėntekst dhe me heterogje­nitet tė for­mave dhe tė traj­tave tė ndryshme lirike. Ndry­she nga fusha tematike e preo­kupimeve tė kri­ju­e­sėve tė lirikės sė pastėr botėrore, te tė cilėt prijnė dhe dominoj­nė fusha te­matike dhe preokupime thjesht intimiste, nė poezinė shqipe pothuaj pėrherė temat dhe pre­okupimet e brendshme reflek­tojnė botėn e jashtme, gjegjė­sisht botėn e madhe tė totali­tetit qė nė veprėn letrare reflek­tojnė eksterierin. Nė lirikėn e pastėr shqipe, edhe nė rastet e eksk­lu­zivitetit ekstrem, qė­llim­shmėria nuk humbet, por ajo identi­fikohet edhe nga nuk­­leusi i stilemės mė tė imėt, mikrosti­lemės sė ngjyrosur, e deri te hartimet mė formaliste tė mu­nd­shme. Nė kėtė as­pekt, lirika shqipe ėsh­tė shumė mė pak formaliste (nė qoftė se fjala forma­liste kėtu shpreh qėllim­shmėrinė) se sa ajo botėrorja. Qėllim­sh­mėria e lirikės sė pastėr shqipe kuptohet nė raportet e njo­hura autor, vepėr dhe lexues, dhe ajo shpre­het si vijon:

1. Diskrepanca e qėllimit tė autorit dhe horizontit tė pri­tjes sė lexuesit,

2. Diskrepanca e qėllimit tė autorit dhe shkallės sė re­cep­­tivitetit tė veprės, dhe

3. Diskrepanca e qėllimit tė autorit dhe normės estetike sho­qėrore tė epokės sė caktuar.

Pasi krijohet lexuesi i kultivuar, pasi lexuesi i kultivuar vihet nė korrent me atmosferėn kriju­ese kur krijuesit lirisht mund t’i shqiptojnė mendimet e tyre dhe pasi ėshtė vėnė interferenca, “nė trekėndėshin autor - vepėr - opinion, ky i fundit, nuk ėshtė faktor indiferent  nė varganin e reagimeve tė rastit, por paraqet energjinė qė krijon his­torinė“ (H. R. Jaus). Lexuesi ose recepienti, nė kohėn tonė tė shpe­shtėn ėshtė faktor i rėndėsishėm dhe vlera e tij nga­njėherė bėhet e njėjtė me vlerėn e autorit dhe me veprėn letrare, sepse nė rrethana tė sotme, duke qenė qenie me inte­lekt, ai bash­kėpunon me autorin dhe veprėn letrare, kurse vepra njė produkt intelektualizmi, me botimin e saj, fillon jetėn e vet nga faktorėt prodhues tė saj. Pra me krijimin e lexuesit qė kooperon me krijuesin, vepra letrare i nėnsh­trohet kie­rar­kisė sė vlerėsimit, kurse roli i lexuesit bėhet pothuaj i barabartė me autorin. Duke u inkuadruar nė kėtė trekėndėsh, lexuesi prandaj nė njėfarė mėnyre ėshtė shumė i rėndėsishėm, kurse nė ndonjė rast, ai mund tė jetė edhe koautor i veprės, qė kėtu ai mund tė jetė vlerė­suesi mė i mirė qė nė mėnyrė tė tėrthortė ndikon nė botėn e bren­dshme tė autorit tė veprės letrare, e ndo­njėherė madje edhe nė vetėdijen e tij nė vetė veprėn letrare. Duke e koncipuar si njė ndėr tre faktorėt krye­sorė tė veprės letrare, lexuesi e ka peshėn e faktorit historik tė veprės letrare dhe ai mund ta vėrė vulėn e epokės sė vet nė tė. Nė jetėn e njė vepre tė mirė letrare, ekzistojnė njė mori argumentesh tė zėshme dhe tė pazėshme qė rrezatojnė zėrin e fshehtė tė lexuesit nė tė duke filluar prej anagrameve, analeve dhe shkrimeve kritike rreth saj. Nė epokėn tonė, lexuesi ynė pėr herė tė parė e merr rolin selektiv rreth artit tė vėrtetė poetik dhe nga “stolia” e keqe, ai nė kėtė trekėndėsh autor - vepėr - opinion, turrshėm mund tė marrė epitetin e koautorit; nga njė “stoli” e keqe, nga njė subjekt i anshėm arrivist, mund tė bėhet edhe koautor i mirfilltė, mė autor se artefakti i quajtur autor. Duke qenė i shtresuar, lexuesi prandaj ėshtė i lloj­llojshėm: prej atij tė pamėsuarit me artefakte e deri te ai i cili mirėfilli mund tė jetė larg autorit dhe te ai i cili i ndihmon autorit nė procesin krijues. Lexuesi i mirė nė rolin e re­ceptuesit selektiv ose lexuesi i shijes sė mirė, ėshtė kri­tiku mė i mirė i veprės letrare; ai, duke i njohur katego­ritė e vėr­teta tė artit poetik, nė vetėdijen e formuar estetike lėre qė s’lodhet me shtypin e verdhė, shun­din bulevardesk dhe vle­rat e dyshimta tė trivi­alitetit tonė tė pėrditshėm, por ai di t’i identifikojė saktė veprat e mirėfillta artistike dhe autorėt e mirfilltė letrarė.

 

2. Ē’e bėn poezinė bashkėkohore

 

Poezia, mbretėresha e tė gjitha arteve, siē e kanė pagėzuar, nė kohė tė sotme shkruhet me tė madhe. Hipoteza se do tė vijė njė kohė kur poezinė do ta shkruajnė tė gjithė, nė ditėt tona sikur po bėhet realitet. Shpirti i pangopshėm pėr liri te krijuesi, lėndimi i dinjitetit tė tij, shpirtėrat e helmuar nga shtrėngesat dhe ndrydhjet e kohės qė u bėhen, e lindin poetin, subjektin qė programon njė botė tjetėr, mė tė lumtur qė e lind atė, mbretėreshėn e tė gjitha arteve - poezinė. Poezinė e mirėfilltė, e krijojnė krijues tė rrallė qė madhėshtinė e tyre nuk ėshtė e thėnė qė patjetėr ta arrijnė nė kohė tė bashkėkohėsisė (nė kohėn kur jeton krijuesi dhe lexuesi). Kėshtu, hipoteza se njė ditė tė gjithė do ta “pushtojnė“ atė, mbretėreshėn e arteve, ėshtė e pavėrtetė. Koha jonė ngėrthen njė kapėrcyell botėkuptimesh tė trashėguara me dogma, ligje, sanksione e pranga pėr njerėzit. Ky ėshtė nė kapėrcyell i ēlirimit tė shpirtit nga robėria e madhe tė trashėguar nga tė jetuarit nėn shtrėngesa qė nga Mesjeta e kėtej. Koha jonė prandaj ėshtė nė kapėrcyell drejt ardhmėrisė mė tė lumtur duke ndryshuar botėkuptimet qė t’i thyejė konvencat e trashėguara shoqėrore – politike dhe ideologjike dhe ėshtė nė hop tė kėtyre ndryshimeve. Prandaj, shpirtėrat e mėdhenj e tė shqetėsuar poetikė, siē janė S. Esenini, F. G. Lorka, R. Alberti, L. Poradeci, P. Neruda e shumė e shumė krijues tė tjerė, me veprat e tyre mėtojnė ta pėrshndėrrojnė zėrin e tyre poetik nė njė zė paralajmėrues tė kėtyre thyerjeve tė konvencave. Nė ēdo kohė, poezia ėshtė ajo qė mė e para i then konvencat e kohės duke u bėrė zėdhėnėse e epokės, njė zė qė bėn kushtrimin e kohės duke u shndėrruar nė njė mishėrim estetik tė tė jetuarit mė civilizues tė kohės. Nė letėrsinė bashkėkohore shqipe poezia zhvillohet, moderohet dhe pėrkryhet pėrafėrsisht njė rruge tė njėjtė si edhe nė tė gjitha letėrsitė e kombeve tė ndryshme tė botės. Me termin poezi nėnkuptojmė produksion poetik qė krijohet nė trajtė lirike; kjo ėshtė poezia lirike, poezi liriko – epike dhe pėrgjithėsisht poezia e quajtur vjershė me kuptimin tradicional tė fjalės. Nocionet vjershė, poemė ose vargje tė lira, nė terminologjinė e kritikės sė sotme i gjejmė tė pėrdorura me nocionet poezi lirike, poemė lirike ose cikėl poetik, qė mė vete ngėrthejnė edhe dallimet e strukturimit tė brendshėm artistik tė poezisė. Sot nė epokėn tonė, brenda njė krijimi artistik poetik nuk diskutohet mė pėr vargun e lirė dhe vargun e lidhur, sepse nė lirikėn e sotme as qė ekziston mė vargu i lidhur me rimė e me ritėm tė caktuar, hiq rastet e rralla kur krijues tė caktuar vazhdojnė ta krijojnė poezinė klasike, sepse e tėrė poezia shkruhet nė varg tė lirė. Brenda poezisė sė sotme pastaj hiqen shenjat e interpikcionit si element i dallimit nga poezia tradicionale, kurse i tėrė teksti poetik (njė poezi, njė cikėl poetik apo i tėrė libri poetik), ėshtė pa shenja tė pikėsimit, duke u ēmuar si formė tradicionale tė shprehjes poetike. Nė aspektin tematik e motivor, pothuaj deri nė minimum eliminohet elementi i rrėfimit pėrballė ndjenjave tė cilat shqiptohen pa kurrfarė ngarkese normative. Poezia bashkėkohore shqipe pėr nga ndėrtimi variron dukshėm nga krijuesi nė krijues, varėsisht nga prirja individuale. Nė poezinė e F. Arapit, D. Agollit, I. Kadaresė etj. pėr shembull, vargu dhe ideja e shkrimtarit janė tė kuptueshme dhe tė qarta, prandaj ne sot pėr poezinė e tillė themi se ajo i takon poezisė sė modernizmit ekstrovert sepse komunikimi i poetit me lexuesin ėshtė i hapur dhe pa pengesa; nė poezinė e K. Trebeshinės, A. Podrimes, F. Reshpjes etj., ligjėrimi poetik ėshtė mė i vėshtirėsuar, i rėndė dhe me pengesa, prandaj themi se poezia e tillė ėshtė poezi moderne introverte; ndėrkaq nė poezitė e M. Camajt, sidomos ato tė pjekurisė sė tij etj., vargu ėshtė i mbyllur dhe komunikimi i poetit me lexuesin ėshtė pothuaj i pamundshėm dhe i pakapshėm, prandaj themi se kjo poezi ėshtė poezi e njė modernizmi tė abstraguar. Nga vjershat lirike, poemat dhe poemat epike, diksioni ligjėri­mor i poezisė kėrcen pėr njė shkallė mė tė lartė dhe lexuesi mezi i heton hallkat tematike tė “rrėfimit” tė subjektit lirik. Ėshtė fare e natyrshme qė ky “kėrcim” tė mos bėhet aty pėr aty: poezisė lirike i paraprijnė librat e shenjtė, mė saktė, nė Psalmat e Davidit ku ekzis­ton njė abstraksion i lartė dhe njė estetizim lirik dhe poetėt me kėnaqėsi mėsojnė prej tyre. Nė lirikėn shqipe pėrshndėrrohet vokabulari ligjėrimor, radhiten figu­rat gju­hė­­­sore prej krahasimeve, simboleve, alegorive dhe me­ta­forave tė lehta dhe tė kapshme pėr ēdo lexues nė figura mė tė arrira, estetikisht dhe mjeshtėrisht tė pėrpu­nuara mė bu­k­ur, duke u pėrpunuar me njė shije mė tė hollė, qė tin­gėllojnė si zėra tė ndryshėm, tė brendshėm e qė dalin the­llė nga brendia e gjeniut krijues tė akėcilit autor ndryshe - ndryshe. Paraqitja e Mi­gjenit nė fushė tė letėrsisė shqipe me vargun e lirė dhe me revoltėn sociale, qė sillte risi nė planin artistik nė letėrsinė shqipe, vargu i tij i lirė nė fakt do tė jetė njė ako­modim i ri i strukturės sė re tė lirikės shqipe nė krijimin e vetėdijes estetike tė lexuesit shqiptar. Poezia e M. Camajt e kuptueshme nė dy vėllimet e tij tė para poetike, mė vonė do tė pėrjetojė njė ristruktuim gju­hėsor tė metamor­fozuar nė nivel tė njė abstraksioni tė lartė. Nė vitet `60 nė letėrsinė shqipe, krahas I. Kadaresė, do tė radhitet njė brez i tėrė poetėsh, si B. Xhaferi, Z. Zorba, F. Reshpja, A. Shkreli, M. Hanxhari, A. Podrimja, Rr. Dedaj etj., tė cilėt kush mė pak e kush mė shumė, nė vokacionin e tyre lirik do tė jenė hermetikė. Mirėpo, vetėm nė vitet `70, atje ku gjendet djepi i letėrsisė sė mirėfilltė, pothuaj tė gjithė krijuesit shqiptarė nė Kosovė dhe Maqedoni e krijo­nin kėtė lirikė: kush me mė shumė e kush me mė pak sukses, sipas njė rregulli tė pashkruar, dėshmoheshin si individualite tė krijuesėve shembullorė. Lirika shqi­pe, kėshtu duke e modernizuar nive­lin e njė abstrak­sioni gjuhėsor, pothuaj tėrėsisht kishte kėr­cyer nga shtrati i shprehjes sė thjeshtė nė nivel tė njė shprehjeje qė po e thyente me tė madhe traditėn e shkrimit shqip.

           

3. Poezia + lexuesi - koekzistenca

 

Nga vjershat lirike, poemat dhe poemat epike, diksioni ligjėri­mor i poezisė kėrcen pėr njė shkallė mė tė lartė dhe lexuesi mezi i heton hallkat tematike tė “rrėfimit” tė subjektit lirik. Ėshtė fare e natyrshme qė ky “kėrcim” tė mos bėhet aty pėr aty: herme­tizmit lirik i paraprijnė librat e shenjtė, mė saktė, nė psalmat e Davidit ku ekzis­ton njė abstraksion i lartė dhe njė estetizim i subjektit lirik. E kėsaj natyre ėshtė edhe poezia e P. Budit e cila ėshtė njė shembull tipik i njė abstra­ksioni hermetik, kėshtu qė bazat e hermetizmit lirik nė letėrsinė shqi­pe gjenden nė traditėn e saj tė hershme. Nė poemat e J. De Radės ekziston njė sistem ligjėrimor sub­jektiv-objektiv, qė mė vete ngėrthen njė shkallė tė lartė estetik, e cila s’mund tė shpjegohet ndryshe veėse si njė her­metizėm semantik, gjithashtu. Nė poezitė e dy vėllimeve tė fundit tė Asdrenit “Psa­l­me murgu” dhe “Krutan i mėrgu­ar” dhe nė pėrmb­ledhjet me poezi tė L. Poradecit “Vallja e yje­ve” dhe “Ylli nė zemėr” gjuha e pėrkryer sim­bolike kėr­cen nga poezia tradi­cionale deskriptive. Nė lirikėn shqipe pėr­shndėrrohet vokabulari ligjėrimor, radhiten figu­rat gju­hė­­­sore prej atyre kraha­simeve, simboleve, alegorive dhe me­ta­forave tė lehta dhe tė kapshme pėr ēdo lexues nė figura mė tė arrira, estetikisht dhe mjeshtėrisht tė pėrpu­nuara mė bu­k­ur, duke u pėrpunuar me njė shije mė tė hollė, qė tin­gėllojnė si zėra tė ndry­shėm, tė brendshėm, qė dalin the­llė nga brendia e gjeniut krijues tė akėcilit autor ndryshe - ndryshe. Paraqitja e Mi­gjenit nė fushė tė letėrsisė shqipe me vargun e lirė dhe me revoltėn sociale, qė sillte risi nė planin artistik tė letėrsisė shqipe, vetėm e shtonte “arse­na­lin” e vetėdijes estetike tė letėrsisė shqipe; vargu i tij i lirė nė fakt do tė jetė njė ako­modim i ri i strukturės sė re gjuhėsore tė lirikės shqipe nė krijimin e vetėdijes estetike tė lexuesit shqiptar. Poezia e M. Camajt e kuptueshme nė dy vėllimet e tij tė para poetike, mė vonė do tė pėrjetojė njė ristruktuim gju­hėsor tė metamor­fozuar nė nivel tė njė abstraksioni tė lartė. Le ta marrim pėr shembull figurėn e buellit, njė figurė e lashtė mitike shqip­tare, tė pėr­punuar artistikisht nė nivel tė njė lirike tė njė her­metizmi tė lartė. Nė vitet `60 nė letėrsinė shqipe, krahas I. Kadaresė do tė radhitet njė brez i tėrė poetėsh si B. Xhaferri, Zef Zorba, F. Reshpja, A. Shkreli, A. Pod­rimja, Rr. Dedaj e tj, tė cilėt kush mė pak e kush mė shumė, nė vokacionin e tyre lirik do tė jenė hermetikė. Mirėpo, vetėm nė vitet `70, atje ku gjendet djepi i letėr­sisė sė mirėfilltė hermetike, pothuaj tė gjithė krijuesit shqiptarė nė Kosovė dhe Maqedoni e krijo­nin lirikėn hermetike, kush me mė shumė e kush me mė pak sukses dhe sipas njė rregulli tė pashkruar, disa prej tyre she­mbėllenin me individualitete tė dėshmuara. Lirika shqi­pe, kėshtu duke e modernizuar nive­lin e njė abstrak­sioni gju­hėsor, pothuaj tėrėsisht kishte kėr­cyer nga shtrati i shprehjes sė thjeshtė nė nivel tė njė shprehjeje qė po e thyente me tė madhe traditėn e shkrimit shqip.

 

            4. Poezia dhe interpretimi i saj

 

Ēėshtja e inter­pre­timit tė lirikės, ėshtė njė ndėr ēėshtjet “e gjalla” qė e ka shqetėsuar dhe e shqetėson pėrherė lexuesin dhe opinionin tonė, dhe si e tillė, kjo ēėshtje lėviz prej pėr­qafimit me da­shuri deri te refuzimi i saj mė i skajshėm i mundshėm. Nė rrafshin e shkrimeve diskurzive rreth in­terpre­ti­mit, ėshtė ngri­­­tur njė mur bindjesh e mosbindjesh gjer nė spekulime, dhe si edhe shumė ēėshtje teorike letrare rrėshqitėse, ai qė do tė ngelė i polarizuar pėrherė, do tė jenė animet pro ose kundėr interpretimit. Po tė vėsh­trohet nga rrafshi empirik, ēėshtja e interpre­timit tė lirikės shqip­tare mund tė shihet nga disa kėnde: nė kritikėn e sotme shqiptare problemi pro ose kun­dėr in­terpretimit, mund tė presupozojė bindje tė ndry­sh­me tė shkollave letrare, prirje indivi­du­ale tė krijuesė­ve tė ndry­shėm dhe pėrgjithėsisht tė kulturės sonė letrare, nė tė cilat ėshtė shkruar letėrsia e sotme: tė letėrsisė sė realiz­mit soci­alist, realizmit dhe tė modernizmit. Ėshtė fare e lehtė tė “gju­het” animi i ithtarėve tė krijuesėve soc-realistė, tė cilėt apriori do tė jenė pro interpretimit, sikundėr ėshtė lehtė tė “vidhet” mendimi contra i moder­nistėve (tė cilėt, nė kohė tė komu­nizmit, hapjen e kėtillė e merrnin njė hap pėr nė burg qė mund t’ua bėnte kritika alias policia letrare e kohės), mu sikundėr nuk mund tė dihet “indolenca” nė mes, e realistėve. Mė i kapshėm, do tė mund tė ishte njė qėndrim neutral nė mes (konformist, do tė revoltohej lexuesi ynė?) nė fushė tė supozimeve tona tė lira, qė, le tė supozojmė, mund ta mbaj­nė krijuesit e realizmit, tė cilėt (tė themi), mbahen as­nja­nės nė kėto dy anime, pėr dhe kundėr inter­pretimit. Marrė nė pėr­gjithėsi, nė historinė e artit, interpre­timi i letėrsisė ėshtė njė punė e palavd dhe me rrezik, kurse pozita e interpretuesit ėshtė pozitė e njeriut i gjetur nė mes dy e mė tepėr zjarreve: duke marrur veprėn nga krijuesi dhe duke e shpėnė atė te lexuesi, ėshtė rrezik qė atij nė vend tė asaj qė e ka thėnė krijuesi, ta shtre­mbėrojė, ta thotė keq atė ose ta thotė tė kundėrtėn e autorit, sa qė nė vend qė tė flasė pėr tė vėrtetėn artistike tė veprės dhe tė autorit, mund tė hedhė nė dritė injorancėn e tij. Mendimi i njohur i Volterit se poezisė sė vėrtetė s’i duhet kurrfarė avokati, sikur e mbė­sh­tet tezėn kundėr interpre­timit. Studiuesja e njohur Suzan Zontag nė punimin e saj “Kundėr intepretimit”, flet pėr pastėrtinė e kėna­qėsisė sė parė tė leximit tė poezisė, pėr pėrjetimin mis­tik dhe sakral tė saj. Valery dhe Elioti janė pėr inter­pretim, kurse E. Shtajger thotė: “Natyrisht, kemi frikė t’i afrohemi tepėr veprės artistike. Nėse i afrohemi tepėr, ėshtė rrezik qė ajo tė prishet”. Rilke ndan mendimin: “Kritika ėshtė e do­mos­doshme si edhe frymėmarrja”, krejt ndryshe nga her­me­tiku Montale: “Nėse ēėshtja e poezisė reduktohet vetėm nė kuptimė­sinė e saj, atėbotė poetėt as qė do ta shkruanin atė fare“. Njė mendim pro e ndan Valery: “Ēdo shkrim i cili nuk ka nevojė pėr interpretim, nuk ėshtė i mbathur aq sa tė ngritet lart”, prandaj “shumica e lexuesėve, madje edhe tė kul­tivuarit, s’hetojnė se hartimi poetik kėrkon njė stėrvitje tė shpirtit dhe dije kaq sa tė kėnaqesh prej saj”. Mendim skajshmėrisht tė kundėrt shpreh Niēe duke thėnė: “Kėndo, mos fol” (Cituar nga Grup autorėsh). Por, le tė dalim nga terreni i supozimeve dhe le tė konstatojmė se ēėshtja e interpretimit ėshtė njė ēėshtje fre­kuentabile nė kritikėn letrare shqip­tare dhe ajo lėre qė ėshtė shkruar dhe do tė shkruhet, por pėr disa lloje, zhan­re dhe tipa shkrimi ajo ėshtė e domosdoshme. Inter­pretimi i lirikės sė pastėr ėshtė i domosdoshėm mu si ėsh­tė i domos­doshėm uji pėr shuarjen e zjarrit.

 

5. Drejt poezisė sė pastėr

 

Poezia e pastėr (fr. La poesie pure) - pa asnjė element ‘jopoetik’ (narrativ, didaktik, politik). Ajo nuk shpreh kurrfarė ideje tė caktuar, por vepron si muzikė. Konceptin e p. p. e kanė zhvilluar simbolistėt frengė - Bod­leri, Malarme, Valerye tj., tė cilėt e kanė huazuar nga E. A. Po. P. p. e kanė zhvilluar edhe poetėt e tjerė jashtė Fran­cės, si Rilke, George dhe G. Benn nė Gjermani, E. Paund nė SHBA, hermetikėt italianė (Bond, Tempeli, Unga­reti, Qua­zi­modo) etj. Pėrvoja dhe teoria e p. p., historikisht nėnku­pton shprehjen e autonomisė burimore tė poezisė, njė ide, e cila ėshtė tejkaluar, por e cila nuk ėshtė braktisur asnjė­herė“. Pėrafėrsisht me nocionin poezi e pastėr, nė Gjer­mani do tė zhvillohet e ashtuquatura poezi absolute. Kon­cep­ti i saj, sipas nocionit, shpreh absolutiz­min poetik, fjalėt qė pėr­bėjnė “ekstraktin” artistik (p. sh. eksperi­mentimet poe­tike tė G. Benn- it). Kjo ėshtė pėrpjekje qė prej gjuhės sė thjeshtė popullore, tė krijohet njė fenomen poetik qė prej kategorive muzikore tė fjalėve tė krijohet njė dukuri atrak­sion mu­zikor. Lirika e pastėr ėshtė gjuhė e folur prozodike e Unit lirik, diskurs i tij dhe jo rrėfim i tij dhe as kallėzim pėr tė; nga gjuha e folur lirika prandaj nuk mund tė jetė ēfarėdo qoftė gjuhe pos gjuha e rrėfyer e krijuesit tė saj dhe kėtu qėndron dallimi mes lirikės sė pastėr dhe prozodisė sė vėr­tetė: lirika e pastėr qėndron nė sistemin gjuhėsor, nė tė asgjė qė nuk mund tė futet nė sistem, nuk mund tė pranohet si e tillė. Lirika e pastėr qėndron nė sferėn mes logosit dhe non sensit tė Unit tė autorit; diēka si gjithėka qė ėshtė thjesht artistike. Nė siste­min e lirikės sė pastėr asgjė s’guxon tė na befasojė ne si lexues: krijuesi i saj maksimalisht ėshtė pėr­pjeklur ta krijojė leksikun e zgjedhur poetic, i cili prej autorit nė autor ėshtė autonom, burimor dhe rreshtimi i atij fondi leksikor nė var­gun poetik, pos qė “tingėllon si muzikė“, e ka idiomėn e shenjės shprehėse tė veēantisė. Asgjė s’guxon tė na shqe­tė­sojė, as edhe njė fonemė e vetme, as edhe njė stile­mė e vet­me s’guxon tė dalė nga ai sistem zinxhiror, pėr­ndry­she ne si si lexues do t’i njihnim ato oscilime si rrėsh­qitje tė atij sistemi. Nė leksikun autonom tė L. Poradecit asgjė s’ėshtė e ras­tėsishme gjer nė variantin final tė akėcilės po­e­zi tė tijėn, nė laboratoriumin krijues tė autorit janė pėr­pu­nuar tė gjitha fjalėt dhe shprehjet poetike pėr tė mbetur nė fund poezia si kėngė e vėrtetė. Shprehja ėshtė stili i tij, stili i tij ėshtė hija e padukshme e figurės poetike, kurse nė figurėn autonome hija e shpirtit tė tij. Disonimet “prozaike” tė lirikės sė pas­tėr, nė fakt nuk janė disonime; pėr t’u bėrė sistem integral i stilit tė poetit, krijues tė caktuar nė mėnyrė mjeshtėrore dinė ta krijojnė njė diēka qė Malhebre do ta quante “vallėzim gjatė tė ecurit”, diēka qė nė fakt nė ritmin e brendshėm tė lirikės sė pastėr do tė ishte njė mekanizėm fjalė plus kėngė, pra njė meka­nizėm gjuhėsoro-muzikor. Diso­nimet “prozai­ke” janė nga mė tė ndryshmet: nė vjershat pa “subjekt”, d.m.th. nė vjershat qė mėtojnė tė thonė diēka “mė shumė” se ajo qė i ka ngjarė subjektit krijues, njė kaste a njė entiteti, dhe nė mungesė tė storjes qė do ta nėnkup­tonte njė zhanėr tjetėr letrar, poeti i kthehet evokimit dhe ele­menteve tė caktuara tė atij evokimi, qė nė fakt mund tė jetė gjuhė specifike nė gjuhėn e pėrgjithshme tė vjershės (njė gjuhė nė gjuhė, siē do tė thoshim ndryshe), duke iu kthyer evokimit ose “godinės” specifike, tė cilėn e krijon pėrmes mekanizmave tė tjera qė atij i shkojnė pėr shtati. Disonimet “prozaike” e hapin njė sferė tė veēantė tė lirikės, duke krijuar dy fara tė mėdha tė gjuhės poetike: tė parėn ekstralirike dhe tė dytėn prozo­lirike, dy farė gjuhėsh qė nė­pėr lirika tė caktuara dinė tė krijohen si tipe tė veēanta tė lirikės sė pastėr. Njė tip tė veēantė tė lirikės sė kėtillė mund tė jenė aso hartimesh lirike, tė cilat autori di tė krijojė njė sistem tė veēantė ligjėrimor tė thėnies lirike plus rrėfim. Njė tip tė dytė tė lirikės mund tė jetė thėnie lirike plus fjalė e dramatizuar. Njė tip tė tretė mund ta bėnte thėnie lirike plus fjalė ese­istike. Intimisht ēmoj se kėto tipe tė lirikės sė pastėr nuk janė vetėm eksperimentime gjuhėsore dhe se “fa­mi­ljarizimi” i tyre nė botėn shpirtėrore shqiptare, nė pers­pek­tivė do tė dėshmohen si rrugė drejt artit tė mirėfilltė tė pėrgjithshėm.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

“MUROSJA E MIKES NĖN RRAP DHE POETĖT

                QĖ NUK IKIN NGA ATDHEU”

 

KALOSH ĒELIKU  W.P.S

Kyetar i Shoqatės sė Shkrimtarėve Shqiptarė

FYROM MACEDONI

 

 

         Poezia ėshtė shprehje e artizmit poetik, lojė fjalėsh, burimisht qė kanė qėllim magjik, ėshtė thirrje hyjnore, arrin nė qiell dhe hedh fuqinė e vet dhe bėhet e fuqishme duke pasur edhe shpirtin e tyre, Hyut Nuk ėshtė ajo e pėrshkrimeve, pėrkushtimeve prijėsve tė partisė, parullave tė thata patetike. Rreth nesh ēdo gjė ėshtė poezi: Toka, qielli, dita, nata, lindja, vdekja, ringjallja, rrugėt, era, zogjtė, lumi…  Vetėm, duhet njė sy i mprehtė pėr t’i hedhur nė letėr emocionet, idetė dhe imagjinata duhet shkrirė nė indin poetik me mjeshtri tė jashtėzakonshme.

        Dhe, novatorizmi, i cili i ka rrėnjėt te lirika popullore, qė e ka tejkaluar pjesa mė e fuqishme e poezisė shqipe, ėshtė lirika e dashurisė.  Dhe, jo rastėsisht Lasgushi ėshtė poet i madh. Serembe, Frederik Rreshpja, Dritėro Agolli, Xhevahir Spahiu, Visar Zhiti, Pano Taēi, Skėnder Rusi, Hida Halimi, Azem Shkreli, Mimoza Ahmeti, Gani Xhafolli, Adem Gajtani, Mirko Gashi, Radije Hoxha, Ledia Dushi,  etj.

        Poezia shqipe ėshtė lėruar dhe zhvilluar brenda kufijve politik: Shqipėri, Kosovė, IRJ e Maqedonisė, Mal i Zi dhe Diasporė. Dhe, pėr ēudi, pėrderisa nė Shqipėri ajo ėshtė lėruar pėrkrah poezisė patriotike edhe poezia e dashurisė, nė Kosovė, Mal tė Zi dhe IRJ e Maqedonisė ėshtė lėruar poezia patriotike. Realitet, qė do tė thotė se, njė popull e manifeston atė qė nuk e ka, i mungon me vite, liria. Risi nė poezinė shqipe, sot ėshtė kombinimi i dashurisė me patriotizmin. Poetėt qė e lėrojnė kėtė lloj poezie numėrohen nė gishta. Megjithatė, kjo ėshtė poezia e ironisė, sarkazmės dhe protestės artistike.

        Motivet e poezisė erotike shqipe janė tė njohura: besnikėria, tradhtia, ndarjet, xhelozia, malli, sėmundja nga dashuria, mirėpo edhe ėmbėlsia nga dashuria dhe bukuria e trupit tė zhveshur. Ėshtė interesante se nė rolin e subjektit lirik paraqitet nė kėto poezi, njėsoj shpeshherė gruaja sikur edhe mashkulli. Pėr mė tepėr, nė poezi ėshtė e pėrbashkėt tema: jeta pas vdekjes. Ringjallja.. Dhe, raporti midis jetės dhe vdekjes. Edhe pse, nė kohėn e sotme ende vazhdon tė shkruhet poezia patriotike, ku gjakohet pas lirisė dhe luftohet robėria. 

        Poezia shqipe nė gjirin e vet e ka edhe tipin e poezisė profetike. Zakonisht, kėtė lloj tė poezisė e kanė shkruar poetė-profetė, qė letėrsia shqipe i ka pasur edhe para kohės sė Romantizmit. Stili i pėrsosur dhe poetė qė nuk kanė shkruar shumė pėr tė kaluarėn, po pėr tė sotmen dhe tė nesėrmen. Vargu i kėsaj poezie e ka luftuar hipokrizinė, koprracinė dhe grykėsinė. Njė spektėr mė i gjerė objektesh paraqitet nė poezinė erotike, e cila dallohet fare lehtė nga poezia patriotike. Kėshtu qė mjeshtėria e poetit shprehet me kėrkimin e forcave tė reja, pėrsosjen e figurave ekzistuese dhe tė proceseve stilistike duke lejuar shtimin dhe zhvillimin e temave.

        Poezia erotike shqipe sot kėrkon gjakun dhe shpirtin, qė i ecin nėpėr damarė. Njė pėrzierje tė sė resė: dashurisė me patriotizmin dhe pornos me politikėn. Gjuha e thjeshtė dhe me stilin e qartė, po tė thellė duhet pėrsosur me imagjinatėn e pasur dhe gjuhėn e stolisur. Kėndimi i poezisė tė dy shtambave me verė dhe asaj erotike. Vdekjes dhe Lindjes. Ringjalljes…

         Dhe, pėr mua si poet, poezi e fuqishme ėshtė ajo qė i qarkullon nėpėr damarė gjak dhe shpirt, i ka rrėnjėt nė poezinė popullore. Dhe, i japin gji tri Zana tė maleve. Fuqi pėr luftė si Mujit dhe Halilit…

        Ikja nga parullat e thata, patetika patriotike ėshtė risi e plotė nė poezinė shqipe, sikur ėshtė ruajtja dhe ndikimi i poezisė popullore. Poezia e mirė duhet tė ketė edhe filozofinė jetėsore plot figura poetike. Poeti duhet tė di tė hedhė farėn nė tokė pjellore, ashtu si bujku me hebet nė krah drithin nė ara, kėshtu qė frutat e pjekur, poezitė tė lulėzojnė nė fushat tona, rrėzė maleve…

         Armė e fuqishme sot ėshtė lirika satirike, ku pėrqesh momente njerėzore, politikėn me prijėsit e tyre, madje edhe vetė fatin e njė populli. Origjinaliteti i poetit tė sotėm, fatkeqėsisht ende ėshtė nė kundėrshtim me dukuritė imorale dhe idetė e kohės, nė tė cilėn jeton brenda kufijve politikė.

        Poezia shqipe sa vjen e mė shumė demokratizohet dhe misticizmi depėrton nė art. Poetėt shqiptarė dashurinė e tyre ndaj lirisė e paraqesin me shprehje plot figura dhe me gjuhėn erotike tė lirikės sė dashurisė. E zhveshin nga trupi ferexhen patetike dhe parullat e thata dhe i veshin tirqit me gajtanė e xhamadanin me sumbulla. Nė poezinė e kėtyre poetėve, nganjėherė ėshtė shumė vėshtirė tė dallohet deri ku shkon alegoria e ku fillon shfaqja realiste. Vetė gjuha shqipe, gjuhė e poezisė ka disa veēori tė saj poetike, e pėrshtatshme nė paraqitjen e dy-tre dykuptimėsive tė vargut. Megjithatė, nė kėtė poezi ekziston edhe njė rrezik stereotipash, sepse ajo bazohet nė disa tema tė pėrsėritura: dashuria, vera, bukuria. Qė, poeti shqiptar i ka tejkaluar me sukses dhe pasuruar me Baba Tomorrin, Tyrben, Rrapin, Shtambat me verė, Cucen Boheme, Engjellin Grua, Djemnushėn, Tri Zanat e malit. Nusen me peshterkė tė kuqe, Tatėn e Madhe, etj.

         Inspirimi i poetit shqiptar, ėshtė mė i sinqertė dhe mė i thellė duke u shėrbyer me shprehje tė larta poetike. Formėn e njė vargu mes legjendave, porosish dhe alegorish: Miken duke e murosur nėn Rrap dhe duke ia lėnė njė gji jashtė pėr poetėt qė nuk ikin nga Atdheu…

        Tendencė kjo, pėr tė krijuar njė rrymė tė re letrare me shumė vazhdues dhe pėrkrahės. Poeti i kėtillė rebel ėshtė i gatshėm tė rroket fytas edhe me Zonjėn Vdekje. Ringjalljen. Lindjen. Robėrinė. Lirinė. Shkurt, tė ballafaqohet me misteriozen: dashurinė qiellore dhe tokėsore.

        Rrezik pėr poetėt e talentuar me dhunti nga Zoti, janė poetėt e rrejshėm tė oborreve tė partive politike. Poetė pa talent, po tė shkathėt t’u vihen pas partive politike nė pushtet, si dhelpra pas dashit, me shpresė se mos i bien udhės. Poetė tė kėtillė vetėm pėr njė pėrdorim, letėrsia shqipe ka me bollėk, sa kanė tė hanė edhe qentė e rrugėve…

        Herėt a vonė, kėta poetė do tė dėshtojnė nė poezi. Rrugėn do t’ia lėshojnė poetit-profet, lirikut me mendime tė thella dhe me talent tė madh vrojtues, kur ėshtė fjala pėr situatat e pėrgjithshme njerėzore, i cili ka qėndruar, nė tė vėrtetė, mjaft indiferent kur ėshtė fjala pėr ngjarjet politike tė kohės sė tij.

         Vargu i sotėm luftarak, i kėtyre poetėve rebelė, pėrjeton njė lulėzim tė ri tė lirikės shqipe. I lėshuan istikamet, ferrat, gurėt… Pusitė, tashti i vunė nėn rrape… Shkolla… Universitete… Biblioteka… E nxorėn vargun nga brezi. Poetė me shpirt krenar dhe tė vetėdijshėm nė paraqitjen e realitetit shoqėror, kėshtu qė pėr kėta poetė rebelė jeta e varur nga partitė politike ėshtė e huaj. Tentim ky, i komunizmit qė tėrė jetėn e shoqėrisė ta ketė nėn kontroll. Hap i gabuar ideologjik me tė cilin dėshtoi nė parashikime. Tashti e kanė radhėn partitė politike “demokratike”, shkaku se poetėt bėhen edhe mė tė fuqishėm. Stili i tyre ėshtė sakrificė, ndjeshmėri e poetit dhe sinqeriteti. Pėrsėri do tė vdesė dhe ringjallet, por kurrė nuk do t’u bie duarve dhe kėndojė arritjeve tė tyre demagogjike.

        Shkėputja nga format klasike poetike nuk qe proces qė u bė lehtė, me vete mori edhe viktima. Nuk ėshtė punė e lehtė t’u ikėsh ndikimeve nga letėrsia ruse ( Shqipėri ) dhe sllave ( Kosovė. Mal i Zi e IRJ e Maqedonisė ).

        Poezia  shqipe moderne sot ka njė rrezik nga poetėt e oborrit tė partive politike “demokratike”. Fatkeqėsisht, falė Zotit, nė pėrgjithėsi janė poetė tė dobėt dhe pa talent. Megjithatė, poezia e ardhmėrisė do tė jetė poezia e verės dhe e dashurisė, qė alegorikisht tė paraqesė dashurinė hyjnore dhe dehjen e mistikėve

        Ardhmėria e poezisė shqipe qėndron nė traditėn e poezisė popullore, Rilindjes, duke u pasuruar me rrugė tė reja, pėr tė hipur nė Baba Tomorr. Atdheun e perėndive. Tyrben, ku pihet vera, shkruhet poezia. Dhe, bėhet dashuri…

 

 

“Poezia si kumt i hershėm…”

LULZIM LOGU, W.P.S, Kryetar i Shoqatės sė  Shkrimtarėve tė Tropojės

E mbaj ēuditėrisht mend, isha ende i vogėl, kur humba pėr herė tė parė rrugėn nė Lugjet e Verdha, bash nė vendin qė konsiderohet si djep’ i Eposit tė Kreshnikėve, vendin qė gjyshja ime e thėrriste tashmė Lugjet e Zeza, pas vajit tė pandalshėm tė Ajkunės dhe nėmės ( mallkimit!) tė pėrjetshėm  tė saj, kur humbi djalin…

Kishte dhjetra vite qė vendasit bjeshkėt i thėrrisnin “Bjeshkė tė Namuna”, zoti kishte falur njė bukuri tė mahnitshme nė ato maja dhe rudina alpine, por pas vajit tė Ajkunės, qė ndihej herėt nė agim dhe vonė nė shfaqjen e beftė tė yjeve, uji kishte shterur, shndėrruar ne borėra tė pėrjetshme, honeve tė askundit, ku jehonte vetėm britma e shqipeve tė vetmuara dhe fishkėllima e dhisė sė egėr, e cila dirgjej luginave me bar dhe lule shumėngjyrėshe.

Thirra e thirra dhe bjeshka pėrcillte nė maja dhe mė kthente pas njė melodi tė rrallė tė kėngės majekrahu, me ehe - ku je tė rimuara, qė thureshin pastaj nė njė strofė tė lindur dhe tė kryqėzuar me frikė, joshje tė natyrės, vetmi dhe kreni, e cila mė jepte shpresė dhe besim, ndėrkohė, qė shpirti provonte shkulme tė forta emocionale,… A thue doja tė fluturoja nė atė ēast, pėr tė dalė nė shtegun e kėrkuar…

Shumė vite mė vonė, botoja poemėn time tė parė, tė shkruar nė Luginėn e Valbonės, duke kujtuar vargjet lapidare tė Fishtės: “… fort’ po shndrit’ e pak po nxeh!...”, ndėrsa dielli rrėzohej nga Maja e Hekurave, nėpėr Lugjet e Verdha, pėrmes thirrjesh njerėzore, blegėrimash dhe gjėmimesh, nė njė simfoni madhėshtore, si poezi mijėra strofash, qė s’di tė ndalet…

S’kishte sesi tė ndodhte ndryshe, duke provuar baladat e vjetra, duke humbur dhe rigjetur nė vetvete kėngėt e moēme dhe tė reja, duke fjetur dhe zgjuar poshtė  ēatisė mė tė lartė shqiptare me emra majash si: Jezercė, Shkėlzen, Kollatė, duke u stėrpikur nė brigjet e Drinit dhe Valbonės, duke zbritur nė luginat e panumėrta si nė atė tė Tropojės, duke vėnė kokėn nė kurorat e bozhurit, boronicės, dredhėzės dhe mjedrės, marrėmendeshe nė krijim, nė vargje, qė buronin, siē buron uji nga guva e pėlcitur e malit, bėheshe rapsod, bard, vajator, kėngėtar dhe poet, ani pse pėr shumė kohė, nuk dije se cilės pjesė i pėrkisje mė tepėr.

Poezia gjithmonė ka qene njė kumt, njė mėnyrė pėr tė thėnė diēka tė lartė, tė veēantė, tė rrallė, tė shtrenjtė! Poezia gjithmonė ka qenė njė lajm, njė  njoftim nė kohė, pėr kohėn a shumēka tjetėr qė ka ndėrruar; poezia ka qenė gjithmonė sinjal i ndryshimit!

Ka ndryshuar moti, ka ndryshuar ritmi i zemrės, ka ndryshuar sistemi, ka ndryshuar kodi i sjelljes, ka ndryshuar dashuria, por edhe urrejtja dhe poezia ka parathėnė, qė nga fundi i greminės, ku shpesh ajo fle gjithmonė e pambuluar, pėr tė brofur si zog lajmėtar, ndihmės i njeriut.

Jo mė kot poezitė mė tė famshme kanė shėnuar kulme dhe zgripe tė zhvillimit shoqėror dhe kanė qenė shoqėruese e dramave tė mėdha sociale, kudo ku ato janė shkruar, nė fletė, mure burgjesh, letra duhani apo gur…

Poezia ka qenė dhe mbetet njė shenjė qė, nė shumicėn e rasteve, dallon ata, tė cilėt kuptojnė dhe ndjejnė intensivisht ritmin e jetės, qė zbulojnė dhe mbartin ndryshimin, qė i besojnė dhe i binden asaj, si njė tė dashure qė kurrė nuk braktiset, si njė dashuri, e cila  mbetet gjithmonė e parė pėr nga emocioni dhe ngarkesa, nga mesazhi dhe energjia, nga freskia dhe shmangja e depresionit dhe monotonisė, poezia, nė fund tė fundit, ėshtė njė mėnyrė tė jetuari!

Poezia nuk mund tė vdesė, ajo mund tė rrudhet, vjetėrohet ndonjėherė, plaket dhe bėhet e mėrzitshme, siē ndodh edhe nė natyrė gjatė ndėrrimit tė stinėve, Por, vjen njė ēast: “ dhe fryn nė udhėkryqet e botės!” siē perifrazonte Tasos Livadhitis dhe poezia bėhet dėshmitare aktive e ringjalljes.

Lindja dhe vdekja, rėnia dhe ngritja, pėrbaltja dhe heroizmi a s’janė nė fund tė fundit tė ngjashme me fazat e jetės sė gjithsecilit, me zgjedhjet e tij nė jetė, me pėrballjet dhe sfidat, me shėnimin e emrit apo humbjen e paidentifikuar tė individit, me vetminė dhe angazhimin, me njė kėngė krenare majekrahu, qė tė nxjerr nė shtegun e dėshiruar apo me njė lutje tė mjerė qė shėnon fundin tėnd?!

Qė kur lindi njeriu poezia ishte me tė, ju dha dikujt po e dikujt jo, si njė kurorė, qė nuk vidhet, por meritohet, pėr tė qenė i nderuar, pararendės, lajmėtar, gjykues dhe percjellės i mesazheve kohore, ashtu si bjeshka pėrcjell me jehonė zėrin e tė humburit, por edhe gėzimin shpėtimtar! Poezia shqiptare ka patur shumė kulme, shumė shpresa; shpesh ka devijuar pėr t’ju fshehur goditjeve, shumė herė ka guxuar tė dalė ballazi, ndonjėherė ėshtė zvogėluar dhe zbehur e sėmurė, por, sė fundi, ka ditur tė ringjallet rishtaz, pėr tė filluar sėrish. Kėto kohė, pas viteve tė mbrapshta dhe depresionit tė ndėrrimit tė sisemeve, ajo ka vuajtur nevojėn e pėrshtatjes nė kohė dhe hapėsirė, tė thyerjes sė idoleve tė rremė dhe afirmimit nė qiellin e ri. Ka pak emra tė spikatur, ka zhurmė dhe falsitete, por ngadalė mjegulla po ēahet, po dalin yjet e parė, natyrisht ajo s’mund tė jetė mė ”pėr tė gjithė”, por po bėhet elitare, kėsisoj ai, qė shkruan dhe ai, qė e lexon, nė njė farė mėnyre njehėsohen me mesazhin, stilin, vargun, lexojnė edhe pas tij, duke kėmbyer shpirtėrisht me autorin, hallet, brengat, ndodhitė, por edhe mėnyrėn e re tė konceptuarit tė botės. Kėsisoj prapė poezia mbetet njė kumt,  qė lidh kohėt dhe vlerat, lidh stinėt dhe viset, siē po ndodh tani nė Gjirokastrėn e mrekullueshme, qė kumton nder dhe lavdi tė merituar, miq dhe adhurues nga gjithė bota. Ehe - ku je, mirėsetėgjeta!

B. Curri, mė 21.02.2009

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

ITALI

« POMEZIA NOTIZIE »

 

 

“Isola del Cielo” Ed U, M.E, 2005

2.Tito Cauchi

 

 Ndjej  si obligim  tė shkruaj edhe unė dy fjalė pėr kėtė libėr « Ishulli qiellor » i autorit Tito Cauchi, nė tė cilin unė dhe ai jemi lidhur bashkė nga njė miqėsi e thellė apo e madhe e nė pėrgjithėsi nga e njėjta dashuri pėr artet. Kam lexuar dhe shijuar me shpirt moralisht ēdo njėsi tė poezisė dhe nė secilėn e kam gjetur veten. Kam  vėrejtur nė ese dhe te ky mik qė mė ka lexuar nė brendėsinė time  apo madhėshtor...... « Ishulli qiellor «  ėshtė ripėrfaqėsi nė perspektivė, ėshtė njė shtrėngim i kaltėrt me shumė re, si vetė jeta jonė. Dhe mikut nuk mund them tjetėr, veēse ka me tė vertėtė apo sinqerisht njė shpirt xhentil dhe bujar dhe qė  mundem ta shikoj vetėm me sytė e njė gruaje qė jetėn e ka dėshiruar, falė eksperiencave dhe ajo ka dashur tė jetė poete, poete e vogėl, e vogėl, sė  cilės  i vjen zor tė pėrfundojė. Edhe nė poezinė e saj, si nė poezinė time ka tendencė apo  shprehet qartė dhe fuqishėm zėri i shpresės.

Giovanna Maria Muzzu

Marrė nga revista letrare « POMEZIA NOTIZIE » Nr.   Prill 2006

Pėrktheu nga italishtja Aleksandra Shabani            

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Njė mėnyrė ndryshe pėr tė bėrė poezi

 

Deti im

 

Prof. Flavia Lepre Itali, Universiteti I Arons, Itali

Nė magji statike zėrin e detit tim dėgjoj. Dallga, qė nga larg mbėrrin, pozon jehonėn e mijėra tingujve tė bregut . Unė e humbas vetveten duke soditur kaltėrsinė e qiellit dhe detit. Ky   det ėshtė  babai dhe robi i ujėrave tė ėmbla. Ėshtė gjithashtu nėnė edhe pėr krijesat e ujit,  pėr ēerdhet sekrete tė smeraldeve, pėr sirenat e ēuditshme, veēanėrisht pėr ato sirena tė mrekullueshme qė, unė ftoj gjithmonė e pėr tė pauzuar nė hapat e mia  dhe pastaj pėr t’i nxitur pėr tė  kėnduar me mua.

I adhuari dhe i fabulizuari deti im.

 Ėshtė njė univers, tėrėsi misterioze, qė mbart mister dhe i magjishėm edhe pse nė tė  ai  mbart shumė mijėra kurthe (gracka) tė rrezikshme. Ėshtė i biri i ligjshėm i infinitit, pėrjetėsisė dhe unė e adhuroj si tė jetė njė zot. Vėshtrimi im zhbiron vellon e hollė, kėtė hiē-asgjė, qė ndan detin dhe qiellin, pėr tė mė pėrgatitur pėr tė kapur  shkėlqimin e verbueshėm papritur tė yllit, pastaj pėr tė biseduar me hėnat folėse tė neteve, tė cilat  mund tė jenė tė qeta dhe pa erėra.

Pėr pak ēaste do tė hesht, kur  do tė infiltrohem nė arratisjet e “gabianėve”, tė pulėbardhave pėr t’u bėrė atyre shoqėri. Pėr t’u strehuar do tė shkoj te sirenat e mia tė bukura, duke u pozuar  e duke u sistemuar  nė njė qėndrim tė caktuar tė hapave tė mi tė dashur do tė filloj tė rrėfej me zėrin fabulor (pėrmbledhje fantastike pėr fėmijė ) fabulėn e Uliksit humbur midis koraleve dhe nėnave perla,  tė shfaqura nė sipėrfaqe, midis dallgėve tė zhurmshme. Dhe duke dėgjuar historitė e mia do tė vijnė krijesa tė tjera tė detit dhe nė fund fare do tė kėndojmė tė gjithė sė toku dhe bashkė me ne do tė bashkohet edhe tingulli i dallgėve, i modeluar ritmikisht dhe gėzimi vezullues i peshqėve dhe pastaj ēdo tingull do tė pushojė dhe njė qetėsi e zorshme do tė veprojė, qė kuis  midis shkumės sė bardhė, pėrpara se tė copėzohet nė njė zhurmė   tė madhe,  tė dhunshme, tė shkaktuar nga forca dhe nga  e qara e detit nė furtunėn e stuhishme dhe pastaj nga qielli, papritur, mbėrrin stuhia.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Odiseas Eliti “Poeti dhe poezia e tij”

Nga Apostollos Surllanxis, filolog

Motivacioni i Akademisė Suedeze pėr dhėnien e ēmimit “Nobel” pėr Letėrsinė, nė tetor 1979, nėnvizon nė mėnyrė epigramike vlerat e veprės sė tij: “Pėr poezinė e tij, e cila, me sfond traditėn greke, me fuqinė e ndjeshmėrisė dhe mprehtėsi shpirtėrore gjallėron pėrpjekjen e njeriut konteporan pėr liri dhe krijimtari. Akoma dhe njė “Nobel” tjetėr pas dekorimit tė Jorgo Seferit. Rikthehet nė Greqi, “vendin e vogėl nė sipėrfaqe dhe tė pambarimtė nė kohė”, vend qė  “nė njė hapėsirė 25 shekujsh nuk ekzistoi askush qė nuk ka shkruar poezi nė gjuhėn e saj”. Poeti Odhiseas Elitis, i cili mė parė kishte mohuar si ēmimin qė i dha  rregjimi diktatorial (1972) ashtu dhe propozimin pėr t’u bėrė akademik (1977) duke thėnė se”poezia ėshtė njė mision qė nuk ēmohet”, pranoi mė nė fund me qartėsi dijetari njohjen botėrore, duke deklaruar para korrespodentėve grekė dhe tė huaj nė konferencėn pėr shtyp qė dha tė nesėrmen e fitimit tė ēmimit “Nobel” : “Poezia mund tė ndryshojė botėn, siē mund tė bėjė veprimi, por poezia mund tė ndryshojė ndėrgjegjet e njerėzve,tė cilėt, me veprimet e tyre, mund tė ndryshojnė botėn”.

“Elitis ishte njė poet qė e prisnin tė gjithė,” - tha kritiku i letėrsisė Karantonis. U pranua pa mėdyshje, u afirmua shpejt si njė nga poetėt pėrfaqėsues tė  “brezit tė viteve ‘30” dhe pėrbėn model pėrfitimi.

Shumė herėt njohu surealizmin nė poezitė e Pol Elyarit dhe tė Andhras Empirikos, babait tė surealizmit nė Greqi. Ato poezi i hapėn rrugė tė reja dhe pėrbėnin bazėn teorike tė kėrkimeve tė tij poetike. Vetė poeti nėnvizonte rolin ēlirues qė luante surealizmi nė veprėn e vet. “E kuptoj se… mė zgjidhi duart. Mė dėmtoi, sigurisht, kur mund tė mendojė kush se mė largoi nga prirja qė kisha pėr tė organizuar poezitė e mia dhe pėr t’i kontrolluar estetikisht. Mė ndihmoi ama nė mėnyrė tė padiskutueshme nė drejtim tė guximit dhe mė hapi dyer ēuditėrisht tė mėdha nė botėn time tė stėrmunduar psikike.” Gjithashtu eksperimentoi me shkrimin automatik qė, pėr Elitisin, nuk ishte gjė tjetėr, pėrveēse njė mėnyrė tjetėr pėr tė papriturėn, nėnkupton njė shkėlqim tė papritur qė tė zbulon tė vėrtetėn.

Poezia e tij ėshtė njė pėrpjekje e vazhdueshme pėr tė parė dhe pėr tė treguar realitetin e dytė, esencėn e qenieve. Kusht pėr tė kapėrcyer dhe pėr perceptimin e realitetit tė dytė, ėshtė aftėsia pėr tė parė nga brendėsia e gjėrave dhe pėrbrenda vetes sate, aftėsia e transparencės, siē e percepton Elitis: “Faktin si ia arrita tė kem njė jetė plot veprime tė qarta pėr tė gjithė, rrjedhimisht tė kem fituar vetė transparencėn time, ia dedikoj njė lloji tė veēantė guximi, tė cilin poezia ma fali: “Tė bėhem erė pėr ballonin dhe ballon pėr erėn dhe atėhere kur nuk ekziston dhe vetė qielli.”

Elitis, pėr tė na udhėhequr ne nė botėn e realitetit tė vet, nuk ka mėnyrė tjetėr, pėrveē gjuhės: pėrveēse tė na marrė nga dora me fjalėt e tij dhe tė na fusė nė procesin e vėrtetė krijues poetik ku mund tė shohėsh botėn nga ana e vet e padukshme.

Elitis ėshtė kryesisht “poeti i gjuhės”. Kėtu nuk duhet tė harrojmė tė themi gjithashtu se pasuria shprehėse e poezisė sė Odhiseas Elitis nuk ka shoqe nė Letėrsinė neohelenike. Poezia e Kavafis psh. ashtu si edhe e Seferit ėshtė shkruar duke pėrdorur 3500 fjalė… Fjalėt qė pėrdor Elitis janė dyfish mė shumė, pothuajse 8000!…

Nė qoftė se ka njė gjė qė, mė shumė se ēdo gjė tjetėr, mahniti sa poetėt aq edhe kritikėt, ėshtė numri i figurave letrare dhe tė korelacioneve qė Elitisi merr kryesisht nga ishujt e Egjeut. Njė pasuri figurash qė shkėlqejnė nga gėzimi, shėndeti dhe  shkėlqimi. Karakterizimi i tij i hershėm si Poet i Egjeut (tė cilin ai vetė mė vonė e gjente tė mėrzitshėm dhe kufizues) ndoshta vėrtet nuk i korrespondon prodhimit tė tij poetik, por nuk pėrjashton "zbulimin" e Egjeut si tematikė poetike dhe njėkohėsisht si hapėsirė ku u zhvillua poezia lirike antike greke, me pėrfaqėsuese “ kushėrirėn e largėt” tė Elitis, Safo.

Poezia e Elitis u pėrshėndet gjithashtu dhe si njė poezi shkėlqyese. Drita helenike dhe dielli ėshtė alfa dhe omega. Burimet e gjithėsisė sė vet. Pėr asnjė poet nė tė gjithė letėrsinė neohelenike, dielli nuk ka aq rėndėsi imediate. Dielli ėshtė sunduesi absolut. Dielli bėhet simbol magjik dhe, nėpėrmjet tij, poeti largon tė keqen, bėhet guri i mullirit ku bluhet terri pėr t’u shndėrruar nė dritė  spastruese qė lind dhe zbulon drejtėsinė. “Besoj ,- i shkruante Elitis nė njė letėr drejtuar Kim Frajerit “nė rikthimin e Drejtėsisė, tė cilėn e barazoj me dritėn. Dhe  nė ditėt qė kalojnė, krenohem tė them se nuk mė pėlqejnė Perėnditė qė adhurimi i tyre bėhet nė errėsirė.”

Veprėn e poetit tonė e pėrshkon njė frymė optimizmi dhe po e sqaroj nė ēfarė kuptimi… Nė kufijtė e kontrasteve, aty ku takohen Dielli dhe Terri, poezia moderne greke lumturisht gjeti dy poetė dhe ne jemi tė lumtur, kur i dėgjojmė  tė flasin nė gjuhėn tonė.Nė qoftė se Seferis ėshtė poet i Territ, Elitis ėshtė poet i Diellit. Elitis e dinte shumė mirė se e vėrteta e parė ėshtė vdekja. Por vepra e tij nuk ėshtė “studim vdekjeje”, por vizion jetese. Bota ėshtė shekullore dhe e patjetėrsueshme. Konsumimi dhe vdekja nuk kanė vend. Vetėm jeta ėshtė “ e mira e madhe dhe e parė.” Ajo ėshtė pėrgjigjja e tij. “Ja pėrse shkruaj. Sepse poezia fillon aty ku fjalėn e fundit nuk e ka vdekja!” Prandaj poezinė e tij e vėnė nė lėvizje dhe shpirtėrojnė elementet jetėsore, tė qėndrueshme dhe permanente tė jetės… Brenda kėsaj fryme mund ta vėshtrojmė optimizmin e Elitisit.

Elitis pėrkulet, me nderim do tė thoshim, mbi traditėn epike, fetare, shoqėrore dhe morale, duke pėrdorur elementet qė sintetizojnė personalitetin e Greqisė.

Sė fundi, Odhiseas Elitis pati meritėn se “martoi” surealizmin me natyrėn greke, traditėn mitike greke dhe me kujtesėn historike tė vendit tė vet. Nga kjo “martesė” poezia greke doli e rilindur, e ripagėzuar, me njė shkėlqim transparent, e larė nė dritėn e ishujve tė Egjeut dhe nė ylberin e ngjyrave, e dehur nga erotika dhe lumturimi i jetės.

Fjalėn e kishim sot pra, pėr  Odhiseas Elitis.U pėrpoqėm tė hapim njė rrugė qė do tė na sillte mė afėr njė vepėr qė, sipas  Mario Vitit, pėrbėn njė nga peripecitė mė pėrndjellėse tė poezisė moderne nė plan evropian.Ka aq shumė gjėra akoma qė duhet tė mėsojmė nga poezia e Odhise Elitis. Sado qė janė thėnė shumė gjėra, mė tė shumtat na presin akoma.

Sot, 24 vjet pas fjalės historike tė Elitis nė Akademinė Suedeze, bota gjithsesi duket se i ngjan njė “ grumbullim materialesh inerte”. Por zėri i poetit kėmbėngul duke theksuar se “rezultati final, Parajsa dhe Ferri qė do tė ndėrtojmė, do tė varet nga ajo, nėse do tė jemi arkitektė tė mirė apo tė kėqinj. Nė qoftė se poezia paraqet njė garanci nė kohėt e errėta tė sotme ėshtė kjo: “Megjithatė, fati ndodhet nė duart tona”.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Njė letėr e bukur e veēantė…

Vasiliki Kalahani, shkrimtare, pėrkthyese, kritike

 

Unė e ndiej, e kuptoj se zemra juaj ėshtė pak e rrėmbyer. Ju dėshironi tė komunikoni dhe tė zgjeroni kualitetet e mira tė kulturės tepėr tė ngritur nė njė shoqėri shqiptare dhe tė mėnyrės tė jetuarit  shqiptar, siē ėshtė duke zhvilluar pėrballė oportuniteve  mė tė mira sot  nė botė

 

1. Ndez njė dritė qiriri tė vogėl pėr letėrsinė

Nė Greqinė lashtė antike numri 8 ishte njė numėr i  shenjtė i transformimit ose i ndryshimit (rezonancės).  Kjo nėnkupton qė, unė kam marrė kėtė letėr tė bukur dhe gjithė kėto lajme tė mira , tė bukura dhe materiale letrare. Unė mendova qė ndryshimi po troket nė jetėn time! Mund  tė duket e errėt, e pakuptimtė, por, kur unė shkoj nė varreza dhe drita e  djalit tim mbrėmjeve llamburit (ju e dini qė unė e kam humbur djalin tim Panajotin nė njė aksident rrugor, nė vitin 1999, kur po vizitonte njė tempull tė vogėl tė ringjalljes nė varrezė)  midis tė gjitha llojet e tjera tė qirinjve. Unė gjithashtu ndez njė dritė qiriri tė vogėl pėr letėrsinė,  pėr tė shkruar, pėr tė qenė   gjithmonė  e inspiruar,  tė kem miq, tė cilėt vinė, qė  t’i ndiej afėr meje, qė  gjithmonė  tė komunikoj dhe  tė kem  kėnaqėsinė e sadisfaksionin  nga aktivitetet, lėvizjet shpirtėrore dhe etike. Zoti nuk mė ka braktisur mua! Unė kam miq!

2. Kam marrė “pikturėn“ (tablon, panoramėn) mė tė thellė tė punės suaj:”Seli nė qiejt”

Poemat tuaja janė tė shkėlqyeshme, tė ndritura dhe inteligjente.

 

Unė isha tepėr e kėnaqur, kur kam marrė “pikturėn“ (tablon, panoramėn) mė tė thellė tė punės suaj:”Seli nė qiejt”. Unė duhet tė rrėfej qė imazhi  mė i thellė i tė qenurit  poetik tuaj nuk ėshtė prezantuar tashmė nė “Keleno, sepse  ata nuk kanė komunikuar me ju tashmė, sepse ju shkruani nė njė anglishte akademike tė lartė, pasi poemat tuaja janė tė shkėlqyeshme, tė ndritura dhe inteligjente dhe  shkojmė me mėnyrėn vazhduese, qarkulluese, me rrymėn e tė jetuarit me gjuhėn angleze, e cila pėrqėndrohet apo konsiston te idealet shprehėse, madje eskstravagancė ndonjėherė, dėshmi e njė procesi  miksimi tė njė pikture tė lartė realistike tė fantazisė sė avancuar tė mendjes. Ishte shumė e ēuditshme dhe suprizuese pėr mua qė tė komunikoj nė mėnyrė poetike me dikė, qė shkruan  nė pėrshtatje me mėnyrėn e tė jetuarit me njė anglishte tepėr tė avancuar pėr njė kohė tė gjatė tė  tillė. Ėshtė e tillė kjo kėnaqėsi e rrallė  dhe shumė e ēmuar (thesar) pėr ta patur, pėr tė qenė nė gjendje, i aftė pėr tė komunikuar me mendjen poetike nga jashtė vendit. 

3. Unė e ndiej dhe e kuptoj se ju luftoni pėr njė jetė mė tė mirė pėr mėmėdheun tuaj

Kėtu nė Greqi,  gjėrat janė tepėr tė vėshtira pėr dikė, i cili, ēdo ditė pėrpiqet nė mėnyrėn e tij tė jetuarit,  kur hapjet e dritareve tė njė kualiteti ose tė njė cilėsie tė tillė vijnė tepėr rrallė brenda nė jetėn e tij  (tė saj). E vertetė ėshtė Kjo mbrėmje ėshtė e vėrtetė  mjaft e bukur, kur unė jam duke ju shkruar juve kėtė letėr tė gjatė dhe rrėfyese nėmjedisin prapa shtėpisė tonė; unė  zotėroj letrėn tuaj dhe poemat tuaja sė bashku me bashkėshortin tim dhe mikun shqiptar, Paulon, i cili e admiron,vlerėson letėrsinė. Ai (Pauloja) gjithashtu mė sqaron, shpjegon shumė gjėra specifikisht  nė detaje, hollėsi pėr edukimin e pėrgjithshėm, interesin, ndoshta tė edukimit, tradicionin dhe kulturėn ekzistuese tė zhvillimit nė Shqipėri. Unė mendoj se e kam bėrė Paulon ta adhurojė poezinė shumė, megjithėsee ai ėshtė tepėr realist edhe pse ėshtė tip i mbyllur, ėshtė i bindur pėr disa gjėra; ndershmėrisht ėshtė shumė i ndjeshėm dhe ka njė shpirt tė rrallė, i cili njeh dhe pranon dritėn speciale nė kėtė jetė.

Kėtė mbrėmje zemra ime ėshtė e kėnaqur dhe ėshtė nė momentet e njė pushimi tė bukur nė dritėn e shkėqimin e yjeve dhe shkon me kėtė monolog shprehės.Unė e ndiej ose e kuptoj se  zemra juaj poetike ėshtė pak e rrėmbyer. Ju dėshironi tė komunikoni dhe tė zgjeroni kualitetet e mira tė kulturės tepėr tė ngritur nė njė shoqėri shqiptare dhe tė mėnyrės tė jetuarit  shqiptar, siē ėshtė duke zhvilluar pėrballė oportuniteve    tė mira sot nė botė. Unė e ndiej dhe e kuptoj se, ju luftoni pėr njė jetė mė tė mirė pėr mėmėdheun tuaj. Nė beteja tė trishtueshme kemi luftuar edhe nė Greqi nė vitet 1960,1970 . Tani gjėrat janė bėrė tepėr tė vėshtira me ndarjen e botės. Tashmė ne insistojmė e kėmbėngulim pėr t’u ndeshur e triumfuar.

4. Surprizuese:

Njė antologji ku ju zeni vend. Sekreti pėr moszbulesė. Zbulesa vetėm nė sezonin e Krishtlindjeve tė vitt 2006

Puna me antologjinė do tė fillojė me fillimin e shtatorit. Tani grupi editorial i Shtėpisė botuese nė Kiato ėshtė me pushime; shumica e shtėpive botuese, kėtu nė Greqi, mbyllen nė gusht pėr pushime. Sa me fat janė ata ! Dhe ju jeni me fat. Pse? Pasi ju po hyni nė  antologji, sėbashku me zotin Dudi dhe ky ėshtė njė sekret i madh, tė cilin  unė po ua  prezantoj, por s’po shfaq  tani se cilat poema do tė zbuloj pėr ju. Njė surprizė e mirė pėr sezonin e ardhshėm tė Krishtlindjeve! Apo nuk ėshtė kėshtu?

5.Unė ju falenderoj juve shumė pėr dallimet e ndershme

 Ēfarė tjetėr do t’u shkruaj pėr sonte? Tashmė dhe hėna ėshtė madhėshtore, e lavdishme  me rrethin e saj tė bardhė dhe e lavdėruar me ndriēim, shkėlqim. Ēfarė tjetėr mund t’u tregoj juve? Unė ju falenderoj juve shumė pėr dallimet e ndershme, qė ju mė jepni mua edhe unė jam njė person i ”thjeshtė“, gjithmonė duke lexuar me mėnyrėn time, gjithmonė duke mėsuar nga vetja ime, nėpėrmjet librave dhe dokumentarėve nė televizion. Unė kurrė nuk jam pėrpjekur t’i japė fund, tė pushoj sė bėri kėtė gjė  dhe unė jam shumė e kėnaqur, kur unė ndiej qė poezia ėshtė gjithmonė duke mė pushtuar me pikturat mė tė mira tė brendshme qė kanė nevojė pėr njė mendje dhe njė shpirt tė pavdekshėm. Oj, unė jam shumė shumė e kėnaqur! Unė do tė doja t’ju jepja juve pėrshėndetjet mė tė mira gjithė familjes suaj tė bukur dhe zotin Dudi pėr poemat e tij tė kėndshme dhe nė tė vėrtetė besoj nė letersinė e vertetė ekzistuese dhe nė njė korrespodencė miqėsore midis meje teje dhe tė gjithė kolegėve dhe kolegėvet tė mrekullueshme qė punojnė nė Lidhjen e Krijuesve „”Pegasi’”. Shumė,  shumė pėrshėndetje nga Korinthi, Greqi. Njė admirim te veēantė pėr punė tuaj tepėr tė rėndėsishme.

Pėrktheu nga anglishtja: Aleksandra Shabani

Shėnim: Titulli dhe nėntitujt jan ė nxjerrė nga substrati i letrės pėrshėndetėse dėrguar Kryetarit tė Lidhjes “Pegasi” qė daton datėn 08.08.2006 tė shkrimtares dhe pėrkthyes sė mirėnjohur greke .

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


THE CONTEMPORARY POETRY IN BRAZIL 

 

Cristina Maria Onofre Santos -  

BRAZIL


The contemporary poetry arrived Brazil with the lyrical movement that he/she was born at the end of the century XIX and it arrives until our days, embracing, therefore several tendencies, namely the scientific literature that it identifies in a general way the following ones: Neo - Romanticism, symbolism - Decadentismo, Generation of "Orpheu", Generation of "Presence", New Realistic Tendencies and finally denominated her/it Experimental Poetry.   The words that I use to refer to an open and conscious mind on the Contemporary Poetry in Brazil, are not as exciting as should be. Because we lived at a Country that invests very a little in the literature and that, it builds a distant progress of what could be an university of popular interest.   The understanding of the nature through the thought something stays relative to the culture of each place, the education and the acquired instruction along the life. However, more than never the poetry in Brazil has been surviving in a singular way. For being one in the ways that the people found of liberating their opinions... of emanating feelings and even, to demand their rights. Although, with that the poetry has lost the formula of his/her depth... she stays much freer to intensify cultural relationships and to diffuse his/her body of languages without borders.  
He/she never saw himself so many poets and with amazing texts. But they lack spaces for the poetry. Something that turns public, the concept of who writes and of who will read. That it comes to interact in the popularization, opening doors for the knowledge, facilitating his/her purpose, determining the costs in the materialization and that, do with that the poetry is authenticated in an existential way.   Our Country is rich in culture and our people, even without acquiring the basic education, the necessary instruction... it dares in a deep self-admiration. Thing that not always it is had as an incorrect function, because the statistics of the Country doesn't complete the vocation of the being Poetry, in the being Poet! 
 "Everything is worthwhile if soul is not small"  
                                                                  (FernandoPerson) 

 
Thank you very much!  

A POESIA CONTEMPORĀNEA NO BRASIL

 

A poesia contemporānea chegou ao Brasil com o movimento lķrico que nasceu no fim do século XIX e chega até os nossos dias, abarcando, portanto diversas tendźncias, nomeadamente a literatura cientķfica que identifica de forma geral as seguintes: Neo - Romantismo, simbolismo - Decadentismo, Geraēćo de "Orpheu", Geraēćo de "Presenēa", Novas Tendźncias Realistas e finalmente a denominada Poesia Experimental.

As palavras que uso para me referir a uma mente aberta e consciente sobre a Poesia Contemporānea no Brasil, nćo sćo tćo animadoras como deveriam ser. Pois vivemos num Paķs que investe muito pouco na literatura e que, constrói um progresso distante do que poderia ser uma faculdade de interesse popular.

O entendimento da natureza através do pensamento permanece algo relativo ą cultura de cada lugar, a educaēćo e a instruēćo adquirida ao longo da vida. Porém, mais do que nunca a poesia no Brasil tem sobrevivido de forma singular. Por ser uma das formas que o povo encontrou de liberar suas opiniões... de emanar sentimentos e até mesmo, reivindicar seus direitos. Embora, com isso a poesia tenha perdido a fórmula de sua profundidade... ela permanece muito mais livre a intensificar relaēões culturais e a difundir seu corpo de linguagens sem fronteiras.

Nunca se viu tantos poetas e com textos admirįveis. Mas faltam espaēos para a poesia. Algo que torne pśblico, o conceito de quem escreve e de quem irį ler. Que venha interagir na divulgaēćo, abrindo portas para o conhecimento, facilitando seu propósito, determinando os custos na concretizaēćo e que, faēa com que a poesia seja autenticada de forma existencial.

Nosso Paķs é rico em cultura e nosso povo, mesmo sem adquirir a educaēćo bįsica, a instruēćo necessįria... ousa numa profunda egolatria. Coisa que nem sempre é tida como uma funēćo incorreta, porque a estatķstica do Paķs nćo completa a vocaēćo do ser Poesia, no ser Poeta!

“Tudo vale a pena se alma nćo é pequena”

                                                                     (Fernando Pessoa)

 

 

Poezia e vlerės dhe e artit individual

                                     

PANAJOTA HRISTOPULU- ZALONI “Galopimi i kalit bojėqielli” poezi

 

Kur ndjenjėzimi lėshon individualitetin e tij, kur idetė arkitekturohen nė substratin letrar, kur figuracioni bėn figura tė origjinalizuara dhe i mėshohet fort thėnies sė artėzuar, atėhere poezia fiton vlerėn e saj tė vėrtetė dhe ėshtė nė njė gjendje tė tillė “fizike” qė tė shkėmbejė vlerėn e saj nė kuadrin universal dhe nė njė gjendje tė arritur e tė maturuar mendore qė tė futet nė rrjedhat e njė kontributi edhe filozofiko - estetik. Poetja greke Panajota Hristopulu – Zaloni, njė poete gjeneratore, impulsive dhe krijuese e njė Lidhje Shkrimtarėsh e poetėsh origjinale “Zbardhėsi”  me plot tharm, dritėzim, analitikė poetike, kėndvėshtrim spikatės ka arritur qė tė jetė e pushtetshme dhe operuese nė linjat qė prek, hap dhe starton natyrshėm, pa sforco, me njė pėrzgjedhje e larmi tematike, tė paprekur nga ngurtėsimi, qė fluturon dykrahėsh nė hapėsirė tokėsore e qiellore sė toku.

Poetja duke pėrdorur lirshmėrinė arrin tė prekė dėshirat, kontrastet, hijet, dritėzimet, raportet diell – hėnė – yje - meteorė, raportet e mjediseve intelektuale, arrin tė kuadratojė dhe tė mos kufizojė synime dhe qėllime tė pėrbashkėta duke u nisur nga njė lajtmotiv i madh: “Je poet, je njeri, je vėlla,je motėr!” E ngarkuar me kėtė lajtmotiv interesant ajo kėrkon vėllazėri universale, lidhėsi tė moralshme paqetore e progresive, duke ruajtur ngjyrimet dhe flamujt poetikė, qė valvitin e pranverizojnė agime tė bukura, ditė tė ngarkuara me pozitivitet.  Libri i saj poetik “Galopimi i kalit bojėqielli” mbart me vete njė realitet poetik interesant, ku shpėrthesa e lulesave poetike greke protagonistojnė me njė shpirt tė bukur, qė mund ta kenė organikė vetėm poetėt e tipit, temperamentit, karakterit Panajota , e cila do qė tė vdesė me bujė tė madhe duke lėnė emėr nė njė titull libri… Ajo galopon mes pėr mes luleve, hekurit, letrės, ndjenjės sė fuqizuar, pranesės sė frikimit, thėnies filozofike, zbulesė sė gjetjes sė pėrvojės sė transmetuar qė nga krijimi i menēur i botės dhe ndriēimi inteligjent i Diellit; meridianeve dhe paraleleve duke lėshuar ngrohtėsinė, dashurinė e njė bote poetike femėrore qė tė ndriēon edhe kur ke njė zymėti apo rerėzim tė shpirtit tėnd qiellor.

Teknika e pėrpunimit tė fjalėve ėshtė njė art individual i Panajotės. Ajo procedon lirshėm, por edhe me kujdes duke u pėrkujdesur pėr frytėzimet e saj poetike. E ndritshme ėshtė bota e saj erotike, ku lėshon puthje, pėrqafime, shikime plot nerv e plot impulse, qė dhuron me njė stil tė veēantė dame poetike, duke u kujdesur qė tė sigurojė fitorėzime, paēka se betejat ndjenjėsore mund tė jenė edhe tė ashpra…

                                                    

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

“Ėndrra e tė sapolindurve“

Nga Paficio Topa

Nė ėndrrėn e tė sapolindurve poetesha Teresika Pereira  na pėrball me njė vlerė tė lartė dalluese morale: vdekjen. Ajo na parashtron aspektet mė tė ndyshme, por ndoshta mė pak tė  njohura. “Vdekja nuk ėshtė njė e panjohur” Autorja fillon diskutimin me kėtė akt deklarimi nxjerr nė pah,....  qė nuk mund tė gjejė harmoni, korrespodencė, dakortėsi, megjithėse kėrkon qė tė mos mendojnė se duhet njohur qė ajo ėshtė njė realitet i egėr, i ashpėr. Teresinka Pereira, pasi i ka dhėnė vdekjes kėtė pluralitet aspektesh, konkludon, duke u ndalur se: “Vdekja ėshėt zoti i jetės“, vetėm kjo ekziston nė ėndrrat e porsalindurve.” Lind me ne dhe na shoqėron hap pas hapi dhe na ofron jetėn e ēdo dite apo pushues (lajmėrues pėr pushim) ēdo ditė jete dhe me zėrin e saj nga pėrjetėsia apo pafundėsia. Vdekja ėshtė shoqe besnike e tokės, e fshehur nė rreziqe tė vogla, tė cilat mund tė na ndodhin, por njė durim tė gjatė. Mund tė duket absurde  apo e pakuptimtė, por vdekja ėshtė e vetme gjė e qartė, ėshtė e vetmja gjė e pavdekshme, e pėrjetshme, nė ekzistencėn tonė  tė krijuar nga luftėrat, variacion apo ngadashuritė iracionale, tė cilat i bashkohen  terrenit real apo realitetit.

Autorja pėrshkruan me  saktėsi apo konkludon se, vdekja ėshtė e drejtė e paonderuar nė tė cilėn ėshtė ajo qė thekson se ėshtė e vetmja zgjidhje apo ilaē, qė nuk mund tė kurojė apo tė shėnojė gjithė tė kėqiat, apo tė gjitha iluzionet. Me kėtė tė gjithė situatat individualet dhe rrėzohen, vetėm ajo mund tė shuajė  personalitetin tonė edhe jo, megjithės evdekja ėshtė mėsuesja ideale qė di ēfarė do  gjėje…. Me kėtė ne nuk arrijmė tė personifikojmė e tė konktretizojmė qėndron si njė fjalė e thjeshtė, e pastėr qė as shkenca moderne s’ia ka arritur ta pėrcaktojė dhe t’i japė zgjidhje. Pėr tė thėnė se nga fundi i lindjes, ne gjendemi apo jemi nė krah tė kėtij fati, qė ėshtė i tillė  i shkruar pėr tė gjithė, pa asnjė dallim. Dyshimisht kėto janė konsiderata shumė tė thella qė, e vendosin ekstremin e ngjarjes poshtė njė veshje poliedrike qė,  pėr sa kohė duhet tė marrė frymė apo tė kryejė frymėmarrje, ajo ėshtė gjithmonė e fshehur thellė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

LIRIKA RUSE KOMTEPORANE

“Gruaja, tė cilėn dashuroj” Adolf  Shvjedēikov

 

*    *      *

Protagonizmi i kėtij vėllimi ndjenjash tė lirshme  synon tė evidentojė “pėrrallėzėn” e magjikshme, e cila rrotullon, dredhon, sipėrmerr, befason, ngarkon sipėrisht ndjenjėn; shpalos rrallėsinė  e tė kundruarit me njė stil sa  avancues aq dhe guxues pėr tė pronėsuar ditėn, qė rrjedh dhe ditėn qė pason, agimin e pamatė dhe perendimin kuqėlues, natėn pa praninė e saj dhe me praninė e saj, ku ėndrrat lozin kukafshehtas dhe korojnė nė njė Kor Engjėllor.

 Stisjet figuracionale;: krahasime tė “cunguara”, modesti thėniesh, por tė pikantizuarar, zbulesė enigmash e me racion, efektprurėse dhe dritėndezėse, tė drituara, tė sjella dhe tė gjetura nga njė botė e bukuruar, e cila lind  e pulson ndjenja dashurore nė pike tė lartme… Plotimet mermerizojnė bardhėrisht njė arkitekturė mondane, ku linjat aktive tė krijesės ėngjėllore i kanė zili dhe konturuesit penelatorė mė me emėr tė Globit, edhe avancuesit e poezisė,  qė mbush  e oksigjenon “eterin e aventurave tė bukura dashurore”… Poeti Adolf, rusi, qė sfidon moshėn dhe thėrret arkivėn pėr tė kompozuar aktet e “gruas, tė cilėn dashuron”, nėpėrmjet njė lidhėsie zinxhirore tė ndjenjave poetike, portretizon  gjallesėn mė aktive, qė i mbart  tė gjitha edhe engjėllimin dhe freskinė, krijesėn artistke mė natyrore, tė arkitekturuar mė frymėmarisht, qė pėr tė ndjejnė zili dhe Hėnat dhe qė, pa praninė e saj, lidhėsia zemėrore mbetet “vakante”, por ajo ka tharmin dhe produktin, ka vetėtimat shpirtėrore dhe ylberet nė hapėsirė tė Dashurisė ėmbėltore; ka ēelėsin e magjishėm tė portalit, ku sundojnė yje tė ndritshmė dhe shkrepin diej… tė frymėzimit, tė puthėrimit, tė ekstazės sė bukur, tė mbajtjes nė pėllėmbė tė dorės tė ndjenjės aromėndjellėse dhe shpėrthyese konxhesh tė meritueshme, tė lėshimit tė pėllumbave me fluturim tė tejėmbėl dhe domethėnės, qė japin dhe marrin me qiej protagonistėsh, nė njė kod pėrqafimi, puthėrimi, ngazėllimi, ikje-ardhje, tronditjeje, shpresimi, mallimi, dukjeje dhe “fantazimi”…

Ėshtė precipitati aktiv i poezisė sė bukur tė shpirtit ndjenjėsor rus, qė ka njė pikėvrojtim tė kuotave tė lartme, qė aktet e kontaktimit bukuror i evidenton natyrshėm nė qiell  e nė tokė  me njė shpirt praktik erotik, ku pulėbardhat e mjellmat aktrojnė me natyralitet e finesė  dhe shpėrmdajnė dhurim jetėsor qė tė bėn tė ndjesh lumturimin mė tė avancuar…

Poeti Adolf Shvjedēikov e vendos veten nė “trajektore”, e hijezon,  e nyjėzon e shndėrron veten e tij nė dredhėz, luan e aktron me trishtimin, sfidon perėndimin, e ngul diku nė njė hapėsirė ranore zhgėnjimin, dehet me erėn e pishės, ėshtė i aftė tė lozė ēdo rol dhe atė tė tė puthurit dhe qė jep tė puthurėn  dhe atė tė kundrimit, dhe atė tė dehjes sė mirė, dhe atė tė daljes mbi ujė dhe tė fundosjes dhe atė tė djegies dhe atė tė shpėtimit, falė vėshtrimit kurajoz tė efektit magnetizues tė buzės, tė syrit, tė krahut, tė gjoksit dhe tė tejshkrirjes, duke e ndihmuar guximshėm dhe perėndesha e Bukurisė… Protagonisti shfaqet nė akte mosnjohjeje qė shpreson takimin, por nė trurin e tij ėshtė konturuar ajo, koralja, maja e frymėmarrjes qiellore, ajo qė  “dashurinė e shenjtė  e ndeze si drita…”. Dashuria  herė  bėhet e vogėl  e herė shndėrrohet nė madhėsi qė di tė ndajė ndjenjat e tė mpleksė ato me njė bukurim artistik; tė hidhet nė krahė adhurues dhe tė folezohet nė to,… Asaj i pėlqehet gjithēka dhe sytė e mbyllur nga ėmbėlsia dashurore dhe gjumperėndimi… Paraqitja e saj ka dhe lėvizjen e misterit, dhe yllin e largėt, edhe hėnėn e prerė, qė dukej sikur e kishte gjirėzuar dhe egėrsinė e Luleve tė Lindjes sė Largme… Ėshtė njė tablo poetike e mahnitshme dhe shumėngjyrėshe. Kjo dashuri herė “avullohet” e herė krahasohet me “re”, qė lundrojnė,  me  shami tė bardha pėrshėndetėse e rikthimi, imazhe tė rremė … Poeti “thinjėzohet”, duke kundruar nė njė pritje, qė dhėmb dhe siē parashtron: “Dhe unė jam i vetėm, krejt si gishti lakuriq…”. Njė stėrgjetje e thjeshtė, por  befasuese, e ardhur si figurė spontanisht… Njė panoramė krejt e huaj, tė cilėn do ta motivoja “shfanitje misterioze”, e shkrehur me delikatesė e ngushėllim poetik te vargjet: “Yje tė huaj janė nė qiell, ndrijnė nė natėn e huaj, klithma tė pikset nė buzė…”,
 vargje kėto, qė mbartin elegancė, qė frymėmarrin, paēka se shprehin njė gjendje tė akullt, tė ngrirėzuar… Pritje tė njė sinjali  nga njė planet i largėt… Shfanitja sjell kėrkesė, fantazi nė kahje kėrkimi, sjell si “afresk” dhe shpalos kohėn e kaluar tė puthėrimit, por “kali” tashmė ėshtė plakur dhe  helmatimi bėn punėn e vet… Tingulli ngriu: jeta e jetuar kthehet dhe emėrzohet me njė titullim tjetėr  gjetur nė fjalorin e ngrirė muzeal: e pajetuar, e pajetuara,…  shndėrrim dhimbjeje. Ky kompozicionim i njė vepre poetike me njė objekt tė caktuar, ku njėkohėsisht kėndohet dhe “vajtohet”, flet pėr njė risi nė parashtrim ndjenjash; flet pėr dy sfonde tė shkrirė, pėr dy trajta tė tė thėnies plot nerv, pėr dyngjyrime, pėr prezencėn stinore me gjelbėrim dhe zverdhje… Aromėmira kthehet nė trajtėn tjetėr tė thartuar… “Zemra qan, ankohet, dhėmb”, shprehet poeti pėr kėtė  “Stilistikė tė dredhuar” dhe qė finalet nė ulje siparesh kanė protagoniste atė, qė pėrflak, atė qė unė e kam quajtur “E puthura nė Aerodromin e Puthėrimit”, te vėllimi im poetik “I VIJ RROTULL POMONĖS”… E kush shėron muzgjet, natėrėndat, natėpritjet, shtratet bosh, krahėt e papėrfaquar, gjokset e gufuar dhe pritės,  trishtimin, efektin zhgėnjyes, ikjet…

Trokitje bukur: ” Puthmė  fort! Mė fort! “ I bėhet, pra apel tė puthurės qė ribashkon, qė rigjen, qė fluturon ndjenjėsisht, qė zjarrmon, qė kali kalėron nė kėtė pjesė tė fortė tė aftė puthėrimi, qė e ēon ēiftin dashurues nė njė  lumturi tė ēmendur lumnaje ntė rrėmbyeshme… Sa  e bukur ėshtė  kjo lumturi e ēmendur  e ditės sė lumtur qė vdes… Femra- nimfė - grua shtatėzohet, statujėzohet,  interpreton fuqishėm nė njė fillimfund e fundfillim tė ndjenjės… Krahasimet adolfiane tashmė ndizen, s’pėrmbahen, ato lėshohen nga “zinxhirėt” e figuracionit model… Krimeja mbytet nga mjegulla dhe blerimi… Afėrditėn dhe Amurin i bashkon bukuria nė sflimin pėr MISS…, ndėrsa lexuesit dhe e lexueset e pasionuara, adhuruese, vrapojnė nė kundrimin skenik tė vjershėrimit…, pėr tė rrėmbyer “sentenca dashurore” pėr t’ua dėrguar mesazhisht zemrave qė duan… Edhe dimrat mbushen nė boshllėkun e tyre me puthje, qė lindin ardhmėrinė e pritur. Ē’magji ka DASHURIA            ! Korsoni nė kėtė vėllim “elegant” tė kėsaj kahje dritėmirė e dritėarrirė ruse…

Tashmė kujtesa poetike ka njė fund tė pambaruar: Trashėgimi dhe Testament tė bukur… A mund tė jetojė gjysma pa gjysmėn e saj? Njė pyetje e retorizmit tė plotė!

Duke realizuar njė pėrkthim poetik nga poetėt, qė  mendojnė dhe hollėsitė mė tė imta poetike, nė kėtė rast njė “tentativė “ e bukur e poetit Murat Memallaj, tė pasionuarit, qė pas Sergej Eseninit, sjell nė shqip njė mik tė madh tė Lidhjes sė Krijuesve “PEGASI”, Albania, madje dhe “Anėtarin e Nderit” tė saj, poetin kalėrues tė vlerėsimit lidhėsor, poetin qė traditėzon atė tharm tė spikatur tė letėrsisė ruse, duke na sjellė ndėrmend kolosėt shpėrthyes tė evidencės dashurore dhe tė bukurisė, ne bėjmė tashmė tė realizueshėm qė nga Los Anxhelos tė njihet poeti moskovit Adolf nė qytetin e Gjirokastrės, nė njė vend qė mbart agimin e pavdekur kurrė, ku dashuritė kanė profil tė vetin dhe shfaqen me njė intuitė  prezente nė  gjelbėrimin e tejskajshėm tė njė qilim bukuror guri…

Shqipėrimi i kėsaj vepre pasuron fondin tonė nga letėrsia e sotme moderne  ruse dhe jep kontribut nė lidhėsinė dhe shkėmbimin universal tė vlerave midis dy botėve tė pasura nė fushėn e ndjenjės dhe midis organizmave tė gjalla letrare prezente.

                                                           

 

 

 

 

 

 

 

MUZIKA – FJALA POETIKE – HIMN I PAVDEKSHĖM PĖR JETĖN

Nga Xhelal Angoni, Jorgo Roze

E mban para auditorit Jorgo Roze, kompozitor

Muzika ėshtė njė nga artet quadrivium ( artet liberale), mėnyrė supreme e edukimit qysh nė traditėn platoniane dhe augustiniane. Muzika ėshtė veprimtari intelektuale. “ Ajo ėshtė njė nga menēuritė tona themelore” – thotė HARUERD GARDNER. Muzika bėhet pėr t’u kėnduar, pėr t’u ekzekutuar me instrumente.

Pėrse duhet muzika? Arti muzikor i ndihmon njerėzit tė punojnė. Nė mėnyrė sinkretike ajo ngėrthehet me veprimtarinė prodhuese e intelektuale tė njeriut. Duke qenė art, dėfren njerėzit nė jetėn e pėrditshme apo edhe nė evenimentet e gėzimeve tė jetės. Muzika ka efekte tė mėdha mobilizimi e frymėzimi nė jetėn shoqėrore, prej nga del dhe karakteri i saj edukativ. Tingujt e magjishėm e tė ėmbėl tė muzikės arrijnė deri aty sa sfidojnė medikamentet e barnat e recetave tė mjekėve edhe mė tė shquar. Muzika zbut, lehtėson, fashit e largon edhe dhimbjet mė tė forta. Lavdi Zotit, muzika shpesh sfidon vdekjen! Ajo zgjat jetėn. Njerėz, dėgjoni sa mė shumė muzikė, qoftė ajo popullore dhe klasike. Ėshtė e pamundur tė dėgjosh muzikė, tė merresh me muzikė, tė rrėmbehesh nga muzika, nga tingujt e gėzuar e tė hareshėm tė njė valleje, tė krijosh muzikė, ta duash atė e tė bėsh keq. Muzika “gdhend” e zbut edhe shpirtin e njė krimineli. Muzika e Bahut tė madh parandalon rėnien e flokėve, teksa e dėgjon. Muzika bravurė e burleske e veprave tė PLOKSARTIT e SHTRAUSIT largon stresin, pagjumėsinė. Dėgjimi i veprave muzikore tė titanit Bethoven arrin deri aty sa lehtėson ēlirimin e hormoneve nė trupin e njeriut kundėr plakjes. Shpesh njeriu ka kėrkuar tė krijojė ura mes arteve e mjeteve shprehėse. Popujt e Lindjes sė Largme, atje ku besohet Budizmi, nė poezitė e tyre, nė figurat stlilistikore brenda tyre kėrkojnė dhe gėzohen tė gjejnė harmoninė e zanoreve. Me Guido d’Arecon muzika u bė shenja mė e vjetėr e shkruar e komunikimit masiv tė saj. Sa mė shumė simbole, apostrofa, personifikime, epitete tė mbartė poezia, aq mė shumė ajo fiton ėmbėlsi, harmoni; vargjet fitojnė muzikalitet – muzikė, pikėrisht kėtu letėrsia i afrohet muzikės. Zanoret (qė gjuha jonė amtare i ka po aq sa edhe notat muzikore, po aq sa janė edhe hiret e shpirtit tė shenjtė sipas kanonizmit kristian. Si te poetėt dhe te kompozitorėt romantikė u arrit njė unitet i pėrsosur i formės me idenė, kombinuan muzikalitetin e brendshėm tė fjalės duke arritur tė pėrēonin mesazhe tė qarta. Kur fjala, poezia lidhet me muzikėn, ajo e shpjegon atė me pėrmbajtjen e saj tė pėrcaktuar, fjala e kufizon muzikėn gjė qė krijon vėshtirėsi nė muzikimin e poezisė. Ashtu si nė njė muzeum edhe fjala ėshtė ciceron i muzikės sidomos kjo nė gjinitė e mėdha tė muzikės vokale. Po kaq i fuqishėm ėshtė edhe muzikaliteti i vargjeve, ca mė tepėr kur prej tij buron rimė, ritėm, harmoni. Kjo gjė duket nė poezitė e Gėtes, Hajnes, Lorkės, Pushkinit e Turgenievit, tė cilėt qenė kolosė tė shquar tė fjalės poetike, por edhe muzikantė tė mėdhenj tė fjalės. Ja ē’shkruan Poradeci ynė i shquar : “Esenca e poezisė lirike ėshtė muzika shpirtėrore dhe muzikėn shpirtėrore e bėn toni shpirtėror dhe tonin shpirtėror e bėn dridhma shpirtėrore, lėkundja, tronditja shpirtėrore”.

Muzika e ndėrthurur me njė tekst a poezi tė bukur ca mė shumė ka magjinė e saj qė tė merr me vete dhe tė fton nė orbitėn e saj, kėshtu ajo hyn nė skutat e shpirtit dhe ēdokush bėhet satelit apo pre i saj. Jeta kalon. Vitet zėnė vend nė trungun e drurėve qė motohen. Mbarė bota e formave vjetėrohet e pėrtėrihet. Vetėm muzika s’ka moshė, s’njeh pleqėri. Ajo ėshtė e pavdekshme. Muzika ėshtė det i brendshėm, thellėsia e shpirtit. Nė sajė tė saj arratisen si kope resh ditėt pėrvėluese e me ngrica, ditėt e dhimbshme  qė i dėbon shqetėsimi. Ndėrsa … muzika nuk njeh fund. Ajo “jeton” jashtė e brenda botės. Muzika ėshtė botė mė vete. Muzikė, ti je mike e pandarė, drita jote hėnore ėshtė e ėmbėl e njerėzit rendin drejt teje dhe thithin nė gjoksin tėnd erėn joshėse tė qumėshtit tė ėndrrės! Muzika ėshtė pėrtej sė keqes. Ajo ėshtė tej, pėrtej sė mirės, sė bukurės, sė madhėrishmes. Kush ngre folenė tek ti rron jashtė telasheve tė kohės. Muzika tė bėn tė qetė, tė fortė, tė fal lumturi, largon trishtimin, tė bėn ėndėrrues, tė bėn me krahė, tė deh, tė jep shėndet, tė gėzon, tė zgjat jetėn. Vjen njė ditė dhe… jeta e njeriut kėputet, por arti i madh e i bukur, arti sublim i muzikės vazhdon tė rrojė. Muzika veē lind, rritet e zhvillohet. Lum kush e dashuron e i pėrkushtohet asaj.

Ėshtė nevojshmeri qė nė kushtet e njė lėvizje tė tillė dhe kulmi tė tillė tė sinkronizohet poezia (teksti) me muzikėn , pasi falė lirshmėrisė sė tė krijuarit, tashmė, flasim pėr Shqipėrinė, por nuk pėrjashtojmė edhe vendet afėr nesh, qė tekste poetike mund tė bėjė kushdo, veēse tė shtrijė ca shtresa vargėzimesh, tė cilat s’thonė asnjė dhe korrja poetike edhe muzika janė tė vlagėta, pa sensi  e nevojshėm. Kanė dalė nė arenė vjershėrimi shumė poetė tė talentuar, ndaj kėrkohet njė bashkėpunim i zellshėm, i kėrkuar, me gjetje, fantazi, plot imazh pėr tė paraqitur vepra muzikore tė lartėsuara.

 

(Pas pėrfundimit tė kumtimit) z. Jorgo Roze interpreton me klarinetė pjesėinstrumentale)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4 prill 2009 Butrint

DITA E PROZĖS POETIKE

 

Mendim kritik

Misioni progresiv i njė vepre dokument tė “arkitekturuar” me epos

                                       (kumtim)

 

Nė njė analitikė tė parė nga njė kėndvėshtrim kualitativ tė veprės “Iliana jeta jonė mbaron te tanket” tė Dino Kubatis duhet tė nxjerrėsh pėrfundimin logjik: “ Iliana, jeta jonė fillon, pasi tė “shkrish” dhėmbėzimet hekurorė tė “tankeve”, qė s’origjinohen vetėm nga hekuri, por janė aliazhe dhe produkte tė “stacionimit tė gjakosur historik”, tė prodhuar nga “tru”ndezės dhe komandues tė notės “Sol”, qė kėrkojnė ta mbėshtjellin shoqėrinė dhe botėn me ”lėkurėn” e tyre tė fortė, pėr tė sjellė asfiksinė e Njerėzimit tė lodhur. Cilat janė disa dukuri qė reflektohen?

Retorizmi, kthimi nė retrospektivėn e eposit tė gjakut, “skenizimi i ambienteve dhe i lėvizjes sė pulsuar me rezistencė pėr tė mbytur fjalėn, pėr tė mos ganxhuar ndjenjėn, me interpretė dhe protagonistė “burrėrinė e lindur nga  “privimi i sė drejtės” me fragmente tė ngjashmėrive tė rėnies  sė madhe, tė pėrballjeve tė ngritjes dhe tė rrėzimeve klasore, ku nė rendime luftime pėrleshen dhėmbėzimet prej hekuri, njerėz tė konstruktuar e tė kontraktuar me hekur, qė e kanė flakur tutje pėrbėrjet strukturore e shpirtėrore njerėzore me njerėz ende mustaqe pa dėrsitur, qė mbajnė nė duar e nė kokė gjethe dafine, simbolizim i triumfit tė Kapitoleve tė Paqes. Pėrleshje midis kėrcėnimit dhe lutėsisė, midis sharrjes dhe kėngės, midis bajonetės dhe ndjenjės, midis kotėsisė dhe vėrtetėsisė, midis hakmarrjes dhe humanizmit…

Pėrcjellje e pikėpjekjeve vrastare tė epokave sillet nė kėtė roman “orė”. Ky roman dokument i shkrimtarit Dino Kubatis ka nė thelb: ligjėrimin e sakrificės, ku antagonojnė e pėrballen njerėzit, ku jeta frenohet si akrep i njė  shoqėrie tė mbetur dhe mekanizmi frenues ėshtė njė pėrbindėsh hekuri, i cili kėrkon tė ngjyejė dhėmbėzimet e hekurta me gjak njerėzish, qė kanė nė lėvizjen e tyre protagoniste protestėn, kundėrshtinė. Fanitet pėrsiatja  tipike e urdhėrimit vdekjeprurėse nė kontraste ku, epikja notėzon nė partiturė martitore dhe Mbreti i Erės “Eoli” kundron me shpejtėsinė e tij dhe lėshon rrėfenjėn nė qiejt e vrarė. Qėndrimi patetik dhe martir, meditimi autoritar, skicimi i skenave tė pėrballjes, idili i njerėzve tė gjallė e aspirues, sakrilegji i ndėshkuar i ushtarėve qė s’zbatojnė masakrimin, ndriēimi i mentalitetit tė shpresės: “Me ty, Iliana, jeta fillon nga sipari”: Kėrkim martirizimi. Iliana bie, por autori mbetet tė rrėfejė kėtė masakėr ēnjerėzore pėr tė realizuar njė nga misionet mė tė nevojshme tė historiografisė shoqėrore.

Misioni shoqėror i avangardės ku ndjenjat sfidojnė armėt dhe dhėmbėzimet, ku vlimi i rezistencės ėshtė pėrvlues, ku kurajua udhėton qė larg, ku pėshtyma ndaj keqdashėsisė ndėshkon rezistencėn ,ku qendra e rezistencės e ka emrin “Ilianė”, qė lėshon rreze kthese, transformimi, shpėtuese, agizimi, pushimi i orėve tė ikjes… Mjedisi luftarak inteligjent pret pėrfitimin nga ardhja e valėve vullkanore tė forcės pėrparimtare me njė pyetje tė pėrgjegjshme: “Kur?”, e cila ngrė diejt ndaj qiellit tė nxirė e tė rerėzuar me sprintime gjakėsore. Mesazhet historike tė dhėna nė kėtė vepėr kanė karakterin  e veprimit universal, ndaj dhe gjetja ėshtė e bukur dhe apeluese, duke shmangur mefshtėsinė, qėndrimin nė kuadrat, mbyllėsinė dhe mosinteresimin pėr progresivitetin e vendit. Iliana, shėmbėlltyrė e misioneve qytetare e shoqėrore tė shumė simotrave, siheroinave, simartirėrimeve, sieposeve, sitrimereshave, tė shėmbėlltyrės sė kthesave tė agimta e zbardhjeve tė bukura, tė “lokomotivave aspiruese” dhe impianteve; kujtesė e heroizmit real e jo tė shtirur, pikė reference e tronditjes tė sistemeve diktatoriale, prurje e re e marshimit tė ndjenjės dhe hapėsirė e triumfit tė lirisė mendimore. Frika e humbjes sė Ilianės e transformuar nė njė krenari tė dhimbjes pėr prosperitet.

Kėto “ndėrtesa” tė arkitekturuara bukur dhe ndjenjėsisht dhe me personazhe tė martirizuara dhe tipike ripėrsėritin historinė dhe apelojnė me zėrin, tonalitetin, plotėsinė dhe shėmbėlltyrėn dhe japin kushtrime pėr tė drejtėn, pėr tė lirėn, tė mirėqenėn, qenien dhe lidhėsinė dhe kanė vlerė njohėse tė mirėfilltė pėr brezat e Universit. Vepra, krahas tė tjerave, ėshtė njė formė e vlerėsuar e romanit- dokument, qė mbėshtetet nė themelet e kuadraturės reale. Ėshtė njė pasqyrė qė pasqyron “kohėt” qė tashmė kanė humbur ngjyrimet, por mbeten nė tentativė ripėrsėritje, kur ecja “sakatepset” me dashje dhe shfaqen kėrpudhat e shiut nostalgjik.

Ka rėndėsi qė paēka se kur u shkrua kjo vepėr ėshtė e freskėt dhe kjo figuracionalisht vėrehet te fizionomia shprehėse e autorit, qė ndriēohet nga rruzuj diellorė tė Ilianės!

Ne pėrfaqėsuesit e botės shkrimore impulsojmė vepra tė tilla tė shkruara me nerv, me ndjenjė, me mesazh, me kulturė artistike e me mision tė kaltėruar.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

A critical thought over a translated literary work in albanian language.

The progressive mission of a work- document designed with epos (Speech)

Held in May 16, 2004 in the auditorium of the University “E.Ēabej“ Gjirokastėr, discussing the work of the well known Greek writer Dino Kubatis.

 

In an analysis made through a qualitative point of view for the literary work “ Iliana our life ends at the tanks“ of the author Dino Kubatis one reaches in the logical conclusion: “Iliana, our life begins, after you have “melted“ the serrated parts of the “tanks“,  which originate not only from the iron, but they are also alloys and products of the “bloody historical station“, produced by litting “brains“ and commanders of the note “Sol“, who seek to cover the world with their rough “skin“, in order to bring the asphyxia of the exhausted Humanity. Which are some of the phenomena reflected?           

The empty rhetoric, the return to the retrospective view of the epos of blood, “the staging of the environments         and the movement pulsating with resistence to suphocate the word, in order not to anchor the feeling,    with interpreters and protagonists “manhood“ born by “depriving of the rights“ with fragments of the similarities of the great falling, facing the falling and rising of classes, where in battles struggle serrations, with people constructed and contracted with iron, who have thrown away the humane structural and spiritual compositions,with people who are still immature, holding in their hands and heads laurels, symbolism of the triumph of the Capitols of peace. Heavy struggle between the threat and the plea, between the offence and the song, between the bayonet and the feeling, between the futility and the truth, between the vengeance and the humanity...

The reference of the powerful meeting points of the ages is brought in this novel “time“. This novel document of Dinos Kubatis has in its essence: legitimacy of the sacrifice, where humans antagonize and confront each other, where the life stands still like the hands of a stopped clock and the restraining mechanism is an iron monster, who seeks to soak its iron teeth with blood from the humans, whose protagonists in their movements are the protest and the opposition. The typical thought of the deadly order appears in contrasts where, the epic participates  in the orchestration of the martyrdom and “Eol“, the king of the wind watches carefully and delivers  the story through the wounded skies. The heroic and pathetic attitude, the authoritative meditation, sketching of the confronting scenes, the idyll of the aspiring living men, the punished sacrilege of the soldiers who do not carry out the massacre, the enlightenig of the mentality of hope “With you, Iliana, life starts from the beginning: “seeking martyrdom“.

Iliana falls, but the author remains (stands firm) to tell this inhuman (cruel) massacre by accomplishing one of the most necessary misions of social historiography.

The social mision of the avant-garde, where feelings challenge guns and serrations, where the bustling of the resistence burns, where the courage travels far away, where the  the spit malevolence punishes the resistence, where the centre of the resistence is named “Iliana“, which releases rays of return, transformation, salvation, stopping of the hours of leaving .... The intelligent Military environments waiting for the gain by the approachment of the volcanic waves of the progressing force with a responsible question: “When?“,which raises the suns toward the blackened and dusty sky with bloody sprints.

The historical messages given in this work possess the character of the universal action, therefore the finding is beautiful and appealing, avoiding the secrecy, being confined and uninterested for the progress of the country.

Iliana, image of the civil and social missions worldwide based on heroism, martyrdom, eposes, bravery, image of the coming of beautiful dawn-lights, of the aspiring locomotives; a memory of genuine heroism, a refering point of the shaking of dictatorial systems, a new load of the marching of feeling and a space of the triumph of the freedom of thought.

Fear of loosing Iliana transformed into a pride of the pain for prosperity.

These “buildings“ beautifully and passionately designed with typical and heroic characters repeat the history and appeal with loud voice, tonality, feasibility and imagery and deliver slogans for justice, freedom and  existence and they possess genuine informative value for the generations of the Universe.

The work, on the other hand, is an appreciated form of the novel-document, which relies on the foundations of the real qudrature. It is a mirror that shows “the times“ that have already lost their shade of colors, but attempt to be repeated again, when walking “is crippled“ intentionally and mushrooms of the nostalgic rain appear.

It is important to stress that, despite the time when this work was written, it remains fresh and this fact can be figuratively observed in the expressive physiognomy of the author, which is enlightened by sunny spheres of Iliana!

We, the representatives of  letters . such works written with nerv, with feeling, with a message to deliver, with an artistic culture and a with a bluish mission.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

“ΕΡΩΤΕΣ ΣΤΟ ΒΟΥΘΡΩΤΟ”

 

ΝΤΙΝΟΥ Σ. ΚΟΥΜΠΑΤΗ

 

 Θεατρικό έργο σε μία ενότητα

 

Διασκευή από το Ιστορικό Μυθιστόρημα του Ντίνου Σ. Κουμπάτη

Memaliaj,  7-9 janar 2009

 

ΤΑ ΠΡΟΣΩΠΑ* (με σειρά εμφάνισης) :

 

ΑΦΗΓΗΤΗΣ

ΑΔΩΝΙΣ

ΙΑΣΩΝ πατέρας του, φιλόσοφος.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ αδελφή του Ιάσονος.

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ

ΠΡΟΡΗΤΡΑ

ΑΔΩΝΙΣ σε εφηβική ηλικία.

ΒΑΣΙΛΕΥΣ  ΤΟΥ ΒΟΥΘΡΩΤΟΥ

ΔΙΟΤΙΜΑ κόρη του Ιάσονος, Ιέρεια της Παλλάδος Αθηνάς.

ΑΛΚΙΝΟΟΣ αρχοντόπουλο από το νησί των Φαιάκων.

ΕΛΠΙΝΟΣ μεγαλύτερος αδελφός του Άδωνη.

ΑΝΔΡΟΜΕΔΑ, ερωμένη του Ελπίνου.

ΑΠΟΛΛΩΝ μικρός γιος του Άδωνη.

ΜΕΛΚΑΡΑΤ, δούλος από την Βαβυλώνα.

ΑΔΩΝΙΣ άντρας.

Φ.

ΒΑΡΚΑ, καρχηδόνιος επαναστάτης.

ΙΑΚΧΟΣ δευτερότοκος γιος του Ιάσονος, αδελφός του Άδωνη.

ΥΠΗΡΕΤΗΣ

ΑΙΘΡΑ  μητέρα του Ιάσονος.

* Τα πρόσωπα Άδωνις μικρός και Απόλλων μικρός, καθώς και Άδωνις έφηβος και Απόλλων έφηβος, μπορούν να ερμηνευθούναπό τους  ίδιους ηθοποιούς. Επίσης, ο ίδιος ηθοποιός μπορεί να ερμηνεύσει τους ρόλους των Άδωνη, Ελπίνου και Ιάκχου.

 

 

Ο σκηνικός διάκοσμος, στην φαντασία του σκηνοθέτη.

 

ΑΦΗΓΗΤΗΣ: Αυτός εδώ ο χώρος, όσο πιάνει το μάτι σας και πολύ περισσότερο που δεν μπορείτε απ΄ αυτήν την πλευρά να δείτε, είναι το Βουθρωτό. Η ιστορία του, πολύ παλιά, χάνεται στα βάθη των Μύθων. Αρχαιολόγοι και Ιστορικοί, στο πέρασμα των χρόνων, έσκυψαν με στοργή και ενδιαφέρον πάνω από τα ερείπιά του και προσπάθησαν με κάθε επιστημονικό τρόπο να καθορίσουν τις πτυχές της πορείας του μέσα από τους αιώνες. Όμως, όσο κι αν ερεύνησαν, κάποια κομμάτια της ιστορίας του έχουν χαθεί, ή δεν έχουν βρεθεί ακόμη, έτσι ώστε, η πόλη-κράτος του Μπουτρίντι, όπως την λένε τώρα, να αφήνει ερωτηματικά για κάποια πολλά χρόνια της ζωής της, αυτό που λέμε «σκοτεινά χρόνια». Η περίοδος αυτή, ξεκινά περίπου το 340 και λήγει γύρω στο 250 πρo Χριστού, δηλαδή περλαμβάνει τα μισά σχεδόν, δύο αιώνων, του τρίτου και του δευτέρου.

Λαμπρή, η καταγεγραμμένη ιστορία του Βουθρωτού, όμως κατά τα χρόνια που οι Ιλλυριοί ανέπτυσσαν τον δικό τους πολιτισμό, η Μακεδονία είχε λάμψει με την κατάκτηση του ανατλικού, τότε γνωστού κόσμου μέχρι και την Αίγυπτο, η Ήπειρος αντιμάχονταν τους απογόνους του Μεγάλου Αλεξάνδρου και η Αθήνα ένιωθε πολύ καλά πως η δόξα της την εγκατέλειπε ολοένα και περισσότερο, δίνοντας την πνευματική πρωτοπορεία στην μακρινή Αλεξάνδρεια, το Μπουντρίτ, δεν μας δίνει μέσα από τις στάχτες του, κανένα σημάδι ζωής. Μια πόλη-κράτος με ανεπτυγμένο το πνευματικό της επίπεδο, το διοικητικό της πολίτευμα και αξιόμαχες δυνάμεις, να μένει για εμάς σήμερα, στο σκοτάδι...

Αλλά, εκεί όπου η Ιστορία μας κρύβει κάτι, έχει το ελεύθερο ο συγγραφέας με πλούσια φαντασία, να διαπλάθει τον δικό του Μύθο. Ο συγγραφέας λοιπόν αυτού του έργου, δεν έκανε παρά να μας πάρει από το χέρι και να μας οδηγήσει σε μια φανταστική περιέτεια, η οποία διαδραματίζεται στο Βουθρωτό, κατά τους «σκοτεινούς χρόνους», περνά κατά μήκος της Ιλλυρίας μέχρι και την  Ιαπετία, στα βορειοδυτικά των Βαλκανίων και, ξεκινώντας πάλι από την Φοινίκη και την Τροία, σταθμεύει στην Αθήνα, στην Δωδώνη, στην Πέλλα, στην Θήβα, στην Αμβρακία, στην Ελευσίνα, εξερευνά τον Νείλο,  κλείνει γόνυ στις Θήβες της Αιγύπτου, στέκει για λίγο στην Πτολεμα΄ί΄δα, στο Δέλτα της, εξαγνίζεται στην Κάνωπο κι αναγεννάται στην Αλεξάνδρεια, έτσι ώστε μέσω Μουνιχίας, Κορκύρας, Οθωνών, με μια ματιά στην Κάτω Ιταλία, αλλά και την Ρώμη και την Καρχηδόνα, να επιστρέψει στο Μπουτρίντι και να κλείσει εκεί το βιβλίο των χαμένων εποχών.

Κύριοι ήρωες, είναι ο Ιάσων και ο γιος του Άδωνις. Φιλόσοφος, Βασιλικός Βιβλιοθηκάριος αρχικά ο πρώτος, έπειτα Σύμβουλος του νέου Βασιλέως και επιστήθιος φίλος του, δίνει τα πάντα για την πατρίδα, την οικογένεια και τους φίλους του, και αδικείται από τον πλέον αγαπημένο του γιο, τον Άδωνη, τον οποίο περισσότερο από τα άλλα τρία παιδιά του έχει αγαπήσει και προσέξει.

Άδωνις! Ένα τρυφερό αγόρι, αναπόσπαστο από την αγκαλιά του πατέρα του κι από τις διδαχές του, μέχρι να γνωρίσει την εφηβεία και μαζί, τον ανεπίτρεπτο έρωτα για μια σκλάβα...

Όμως, ας παρακολουθήσουμε πατέρα και γιο, Ιάσωνα και Άδωνι, στον κεντρικό δρόμο του Βουθρωτού, τον μικρό να ρωτάει και τον γονιό του να απαντάει για την πόλη, για τους Θεούς, για τους Ανθρώπους...

 

Εμφανίζονται περιπατούντες ο Ιάσων, γύρω στα τριάντα και ο μικρός γιος του Άδωνις, γύρω στα έξη με επτά.

ΑΔΩΝΙΣ: Με τα μικρά μου μάτια, η πόλη μας μου φαίνεται μεγάλη...

ΙΑΣΩΝ: Όσο μικρότεροι είμαστε, τόσο μεγαλύτερα μας φαίνονται τα πράγματα γύρω μας. Κι όμως, η εντειχισμένη πόλη, δεν είναι τόσο μεγάλη όσο σου φαίνεται. Χτισμένη πάνω στην Αδριατική, με ένα μεγάλο τείχος να την περιβάλλει, γερά εξοπλισμένο, ώστε να αντέχει τις εχθρικές επιβουλές και επιθέσεις. Το σύνολο της πόλης, απλώνεται ολόγυρα απ΄ το τείχος και κατεβαίνει μέχρι τα νεώρια, ολόγυρα στη λωρίδα αυτή της θάλασσας που τόσο πολύ σου αρέσει να πηγαίνουμε περίπατο και να παίζεις με τα άλλα αδέλφια σου.

ΑΔΩΝΙΣ: Ήταν πάντα έτσι η εσωτερική πόλη; Ή μήπως, τώρα, μετά τον μεγάλο σεισμό και τον εξωραϊσμό της, την βλέπουμε έτσι;

ΙΑΣΩΝ: Η βασική δομή της, ήταν από παλιότερα, αυτή. Τώρα, ο μεγάλος Βασιλέας μας, φροντίζει να την κάνει, όσο μπορεί ακόμη πιο λαμπρή.

ΑΔΩΝΙΣ: Κι αυτός ο δρόμος που περπατάμε τώρα, είναι στ΄ αλήθεια πολύ μακρύς. Πιάνει σχεδόν όλη την πόλη γύρω-γύρω. Κι αυτά τα αγάλματα που στήνουν, όλα σε μια πλευρά, τί είναι, αλήθεια;

ΙΑΣΩΝ: Θα σου εξηγήσω, κάθετί, με την σειρά του. Λοιπόν, αυτός είναι ο κύριος δρόμος της πόλης. Ξεκινά από τα Ανάκτορα, εκεί, στο πιο ψηλό μέρος του λόφου, και φτάνει μέχρι εκεί απέναντι, όπου είναι ο Ναός του Θεού Ασκληπιού και το Θεραπευτήριο.

ΑΔΩΝΙΣ: Κι ο άλλος Ναός, ακριβώς από πίσω;

ΙΑΣΩΝ: Ανήκει στην Παλλάδα Αθηνά.

ΑΔΩΝΙΣ:  Πολύ καλά. Για τα αγάλματα όμως, δεν μου είπες.

ΙΑΣΩΝ: Όπως βλέπεις, στην αριστερή πλευρά του δρόμου, και για ένα μεγάλο διάστημα, χτίζονται μικρά δωμάτια, τα οποία θα χρησιμεύσουν για καταστήματα εμπόρων. Ο χώρος αυτός, θα ονομάζεται Αγορά, γιατί εδώ μπροστά, θα καλούνται και οι Νομοθέτες, οι Ρήτορες, ακόμη και αυτός ο Βασιλέας, να αγορεύουν και να ψηφίζουν για το καλό του Δήμου και της πόλης-κράτους.

ΑΔΩΝΙΣ: Ναί, όμως για τα αγάλματα, δεν θα μου εξηγήσεις;

ΙΑΣΩΝ: Εκεί θέλω να φτάσω. Το Βουθρωτό, μέσα από τους αιώνες, εδόξασαν πολλοί μεγάλοι άντρες, όπως ήρωες, οι οποίοι πολέμησαν για να παραμένει ελεύθερη η πατρίδα μας και να μην καταλυθούν οι Θεοί μας, φιλόσοφοι, ρήτορες, νομοθέτες, και αθλητές, οι οποίοι στεφανώθηκαν με αγριελιάς στεφάνι, καθώς και ποιητές, Δάσκαλοι, Κυβερνήτες και άλλοι. Αυτούς όλους, τους τιμά η πατρίδα και τιμής ένεκεν τοποθετρεί εδώ τα αγάλματά τους, να τα βλέπει ο κόσμος και να υμνεί τα κλέη τους...

ΑΔΩΝΙΣ: Τώρα, μάλιστα. Κατάλαβα. Μπορεί να στήσουν δηλαδή και ην δική σου προτομή, αφού είσαι φιλόσοφος;

ΙΑΣΩΝ (γελά) : Συνήθως, αυτό γίνεται μετά τον θάνατο ενός μεγάλου άντρα. Όμως, εγώ είμαι μικρός μπροστά στους άλλους.

ΑΔΩΝΙΣ: Εγώ πάντως, όταν μεγαλώσω, θέλω τις νύχτες, όπως και τώρα, να κοιτάζουμε μαζί τα αστέρια, να μου μιλάς για τον Σείριο και την Κεφαλή του Κυνός, όπως τα καλοκαιρινά βράδια κάνουμε, όπως κι εκείνη τη νύχτα του σεισμού που με κρατούσες σην αγκαλιά σου κι έτσι, εγώ δεν φοβόμουν...

ΙΑΣΩΝ: Αν ήξεραν οι άνθρωποι πόσα μυστικά ζωής κρύβει αυτός ο έναστρος ουρανός...

ΑΔΩΝΙΣ:  Δεν τελείωσα ακόμη! Όταν μεγαλώσω λοιπόν, δυο πράγματα θέλω να γίνω. Να στα πω;

ΙΑΣΩΝ:  Και βέβαια.

ΑΔΩΝΙΣ: Φιλόσοφος και ηθοποιός. Και να νικώ στο τέρθιππο και να μου φωνάζουν οι συναθλητές μου και οι θεατές μέσα στο Στάδιο: «Τήλα Καλλίνικε!»... Θέλω να φιλοσοφώ όπως εσύ, και θέλω να γίνω ηθοποιός γιατί μου αρέσει το Θέατρο.

ΙΑΣΩΝ: Τότε, λοιπόν, αξίζει να περάσουμε δίπλα από τον Ναό του Ασκληπιού και να σε ξεναγήσω στο Θέατρο του Βουθρωτού που ανακατασκεύαζεται αυτόν τον καιρό.

ΑΔΩΝΙΣ: Ας μην σταματάμε, τότε! Πάμε αμέσως. Θέλω να το δω, όχι πια σαν θεατής, αλλά να μου εξηγήσεις, αν ξέρεις, κάθε λεπτομέρεα, σπιθαμή προς σπιθαμή, ποιά είναι και πού χρησιμεύουν τα μέρη ενός Θεάτρου.

Ξεκινούν χαρούμενοι και με γοργό βήμα προχωρούν προς το Θέατρο.

 

ΑΦΗΓΗΤΗΣ: Ωστόσο,  το Βουθρωτό, δεν ατενίζει το μέλλον του μέσα από το βλέμμα και την πρόσβαση στις γνώσεις ενός παιδιού. Αντιμετωπίζει και σκληρές καταστάσεις επιβίωσης, απέναντι σε κατακτητικούς, ή ανατρετικούς πολέμους. Ο Βασιλέας και εδώ, όπως σε όλα τα σημεία του κόσμου, τρέφει στην Αυλή του φίδια, τα οποια συνωμοτούν σε βάρος όχι μόνο του ίδιου, αλλά και αυτού καθ΄ εαυτού του Κράτους τους. Έτσι και στο Μπουντρίντι, εξυφάνθηκε μια συνωμοσία σε βάρος του, από ανθρώπους του στενού πολιτειακού περιβάλλοντός του, οι οποίοι τον διέβαλλαν στον Λαό, ενώ παράλληλα ζητούσαν την παρεμβαση των Φοινίκων, φόρου υποτελείς στο Βουθρωτό, οι οποίοι είχαν  απωλέσει τα προνόμιά τους στο θαλάσσιο εμπόριο, ένεκα τς μεγάλης θαλάσσιας και οικονομικής αάπτυξης των Βουθριωτών.

Στην Αυλή, υπήρχε ένας νεαρός ειδικός γραμματέας του Βασιλέως, του οποίου η μητέρα ήταν γηγενής, όμως ο πατέρας του είχε γεννηθεί στην Φοινίκη και την είχε παντρευτεί, υπηρετώντας πιστά τον Βασιλέα στο Μπουντρίντι, μέχρι τον θάνατό του. Ο γραματέας αυτός, αγαπούσε παράφορα την Αμφιτρίτη, αδελφή του Ιάσωνος, την οποία όμως η Βασίλισσα έβαλε να τον κατασκοπεύσει φοβούμενη πως εκείνος, παρείχε μυστικά στους εχθρούς του Βασιλείου.

Ας παρακολουθήσουμε όμως την σζήτησηανάμεσα στις δύο γυναίκες, στα λουτρά της Βασίλισσας, καθώς περιμένουν να λουστούν μαζί.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Είναι μεγάλη η τιμή, αυτή, την οποία μου παρέχετε, Μεγαλειοτάτη, να πλένομαι μαζί σας, στα Βασιλικά Λουτρά.

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ: Πολύ καλά γνωρίζεις, αγαπητή μου, πως σε έχω σαν παιδί μου, σα νάσαι η τρίτη κόρη μου! Από μικρή με υπηρετείς, και τόσο νέα ακόμη, χάρη στην εύνοιά μου, έφτασες να κερδίσεις τον τίτλο της Πρώτης Κυρίας μου επί των Τιμών.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ:  Με κάνει να νιώθω υπερηφάνεια αυτή η γενναιοδωρία σας, Μεγαλιοτάτη Άναξα! Και ξέρετε πολύ καλά, πόσο σας είμαι πιστή και σας αγαπώ κι εγώ, σαν δεύτερη μητέρα μου...

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ:  Ώ,  η αγαπημένη μου Αίθρα, η καλή μου φίλη η οποία σεέφερε στον κόσμο! Σύζυγος του Αρχιστρατήγου του Βασιλέως μας, Ελπίνωρος. Πάντα η οικογένειά σας, από τις πλέον δακεκριμένες του τόπου, ήταν πιστή στην Πολιτεία και στους Βασιλείς, πάππου προς πάππον...

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Ευχαριστώ, Κυρία...

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ:Η πίστη αυτή της οικογενείας σου, βρίσκεται και πάλι στην κρίσιμη στιγμή

κατά την οποία πρέπει να δοκιμαστεί. Κι αυτό, μόνον εσύ μπορείς να το επωμισθείς.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Στις διαταγές σας, Μεγαλειοτάτη.

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ: Το ξέρεις δα, πως η χώρα μας βρίσκεται σε κρίση πολέμου. Πρέπει όλοι να βοηθήσουμε για να μην γίνει, αλλά κι αν δεν το καταφέρουμε, τουλάχιστον να νικηθεί ο εχθρός μας. Τα όσα σου πω, είναι άκρως μυστικά, γι΄ αυτό και ζήτησα νάρθουμε στα Λουτρά, όπου κανείς δεν θα μπορεί να μας ακούει.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Προσταξτε με ό,τι θέλετε, κι εγώ θα εκτελέσω!

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ: Υπάρχει στο Παλάτι μας, ένας πολύ ωραίος νέος, που ενώ γεννήθηκε στην χώρα μας, έλκει την καταγωγή του από την Φοινίκη. Πολύ καλά τον ξέρεις. Πρόκειται για τον νεαρό ειδικό γραμματέα του Βασιλέως, τον Μέλαχρο, ο οποίος, έχω παρατηρήσει προ πολλού, ότι σε κοιτάζει με ένα παθιασμένο ερωτικό βλέμμα.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Εμένα;

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ: Εσένα. Γιατί όχι; Από αρχοντικές γενιές κι οι δυό σας, πού θάβρισκε τύχη καλύτερη; Και μήπως, εσύ δεν είσαι τόσο όμορφη, που καμιά άλλη μέσα στο Βουθρωτό να μην σου παραβγαίνει στα κάλλη και την εξυπνάδα;

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Δεν γνώριζα, Βασίλισσά μου...

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ:  Τώρα όμως, ξέρεις. Κι η εντολή μου είναι, να κάνεις δήθεν πως τον συμπαθείς κι εσύ, και να τον παρασύρεις, έτσι, σε μια τέτοια σχέση, όπου αυτός να σου εμπιστεύεται τα πάντα, ακόμη και αν είναι ανακατεμένος στην συνωμοσία, και αν παραδίδει μυστικά μας στους Φοίνικες...

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Αλλά, Κυρία...

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ: Αυτή είναι η εντολή μου αγαπητή μου, και να είσαι βεβαία πως ό,τι επιτάσσει το καλό και το συμφέρον της πατρίδος, πρέπει να το φέρουμε εις πέρας, χωρίς αντιρρήσεις, έστω κι αν δεν συμφωνούμε. Πιστεύω να γίνομαι κατανοητή, όπως και θα πρέπει να σου επιστήσω την προσοχή σε ετούτο: κανείς δεν θα πρέπει ποτέ να μάθει αυτά τα οποία συζητήσαμε οι δύο μας σήμερα! Ούτε ακόμη και αυτός ο Βασιλέας. Ούτε ο πατέρας σου ο Αρχιστράτηγος, ούτε ο αδελφός σου Ιάσων, προς τον οποίο γνωρίζω τρέφεις ιδιαίτερα αδυναμία.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Μάλισα, Κυρία. Θα γίνει όπως εσείς επιθυμείτε.

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ:  Άκουσέ με, αγαπητή μου. Συχνά, άλλα ονειρευόμαστε για τη ζωή μας, και άλλα μας συμβαίνουν. Θα σου ανοίξω την καρδιά μου κι εγώ και θα σου πω, πως όταν ήμουνα παιδούλα, εξύφαινα τις δικές μου προσδοκίες. Μεγαλώνοντας σε ένα αριστοκρατικό περιβάλλον, δευτερότοκη κόρη του Βασιλέως της χώρας μου, πίστευα πως κάθετί το οποίο ήθελα, θα μπορούσα και να το αποκτήσω. Τότε, Βασίλισσα της Μακεδονίας, ήταν η Ολυμπιάς, αδελφή του Βασιλέως της Ηπείρου, Πύρρου. Η χώρα μου, ήταν από εκείνες οι οποίες είχαν συμμαχήσει με τον Φίλιππο το Δεύτερο, ο οποίος βασίλευε στην Πέλλα κι ήθελε να καθυποτάξει όχι μόνο όλη την Ελλάδα, αλλά και τον κόσμον όλο! Ήρθε μια ημέρα λοιπόν, κατά την οποία έφτασε με την φρουρά του στο Βασίλειό μας, να μιλήσει με τον πατέρα μου, να κάνουν και να συμφωνήσουν σχέδια, και είχε μαζί του και τον γιο του Αλέξανδρο, ο οποίος είχε μπει στην εφηβεία και συχνά τον έπαιρνε μαζί του για να εκπαιδεύεται στα στρατιωτικά και τα πολιτικά. Είχα πολλά ακούσει, για εκείνο το αγόρι. Πώς πορεύονταν, πόσο έξυπνος και ωραίος ήταν, πώς με τη γανναιότητα και την ευστροφία του μυαλού του είχε, πολύ μικρός ακόμη, δαμάσει το άγριο άλογο Βουκεφάλα, το οποίο ο πατέρας του μετά του χάρισε σαν ανταμοιβή. Έτρεχα στους δαδρόμους του Παλατιού μας, να τον βλέπω να περνάει με τον γονιό του και τους συμβούλους του, κάθε που πήγαιναν στις συζητήσεις, και τα μεσημέρια, τον παρακολουθούσα να κατεβαίνει στους κήπους μας με ένα πάπυρο στο χέρι, από την «Ιλιάδα» του Ομήρου και να διαβάζει αέναα. Έτρεχα τότε, με πρόφαση πώς κύλαγε το τόπι μου, εκείνος με βοηθούσε να το πιάσω, και σαν ανασήκωνε το κεφάλι του να μου το δώσει, εγώ, του εναπέθετα δύο φιλιά στα μάγουλα κι ένιωθα ευτυχισμένη! Όμως, έμειναν μόνο τρεις μέρες και τρεις νύχτες στην πόλη μας, κι έπειτα έφυγαν γι΄ αλλού. Δεν έφυγε όμως από την καρδιά μου και ο έρωτας για εκείνο το υπερέμορφο αγόρι και θάθελα να ήμουν η τυχερή του κόσμου και η ευλογημένη της Θεάς Αφροδίτης και να με θυμόταν όταν επρόκειτο να παντρευτεί και να με καλέσει κοντά του, να με ρωτήσει αν τον ήθελα, κι εγώ να εγκαταλειφθώ στην αγκαλιά του. Σαν σκότωσαν τον Φίλιππο κι εκείνος ξεκίνησε το μεγάλο του ταξίδι σην Ασίας, είχα κι εγώ μεγαλώσει και ο πατέρας μου με έδωσε στον τότε διάδοχο του Βουθρωτού. Έγινα, λίγα χρόνια αργότερα Βασίλισσα κι απέκτησα τρία παιδιά. Δεν ερωτεύτηκα τον άντρα μου, αλλά στάθηκα όλα αυτά τα χρόνια πιστή δίπλα του και τον αγάπησα βαθιά από την καρδιά μου, πνίγοντας κάθε άλλον νεανικό μου πόθο, στο βάθος του στήθους μου.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Με συγκινήσατε, Βασίλισσά μου, με όλα  αυτά που μου διηγηθήκατε και σας ευχαριστώ για την εμπιστοσύνη σας.

ΒΑΣΙΛΙΣΣΑ: Πέρασαν χρόνια από τότε. Τα παιδιά μας, μεγάλωσαν. Μεγαλώσαμε κι εμείς. Ο Αλέξανδρος, πέθανε. Δεν έκλαψα. Ήταν η μοίρα του, όπως ζούσα κι εγώ την μοίρα την δική μου. Κι η δική μου μοίρα ήταν να υπηρετώ την νέα μου πατρίδα, να συμπαραστέκομαι στον άντρα μου και να φροντίζω το μέλλον των παιδιών μου. Για το μέλλον, λοιπόν, αυτής της χώρας και του Διαδόχου, σε παρακαλώ, πνίξε οποιοδήποτε άλλο συναίσθημα μέσα σου, και αναλογιζόμενη και την δική σου οικογένεια, την δική σου ευτυχία, αγωνίσου για το Βουθρωτό...

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ:Σας το υπόσχομαι, Κυρία...

ΑΦΗΓΗΤΗΣ:Η Αμφιτρίτη, πήρε στ΄ αλήθεια πατριωτικά το ζήτημα. Άφησε περιθώρια στον Γραμματέα του Βασιλέως κι εκείνος την πλησίασε πιο πολύ κι άνοιξε την καρδιά του, ένα απομεσήμερο τους βασιλικούς κήπους, όπου και της εκμηστηρεύτηκε την αγάπη του για εκείνη, και καθώς έπεφτε το δειλινό, ένωσε τα χείλη του με τα δικά της. Τι μαγικό φιλί! Η Αμφιτρίτη, παρθένα κόρη, στο κορμί και στην ψυχή, δέχτηκε τις σαϊτιές του έρωτα και με τύψεις συνείδησης από εκεί και πέρα, προσπαθούσε να του αποσπάσει μυστικά για τυχόν προδοσία του, -έγκλημα κατά της ασφάλειας και κυριαρχίας στην περιοχή της πόλης–κράτους που σήμερα ονομάζουνε Μπουτρίντι. Η απελπισία της, την έσπρωξε μέχρι και στο σπίτι μιας προρήτρας, γυναίκας, από αυτές που κάνουνε γητιές και προλέγουν το μέλλον σε αθώα κορίτσια....

Αλλά, ας παρακολουθήσουμε από κοντά τί ακριβώς έγινε, σαν η Αμφιτρίτη πήγε να την βρει.

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: Πέρνα λοιπόν, μην κάθεσαι έξω από την πόρτα, κόρη από μεγάλη γενιά! Μην προσπαθείς να κρύψεις ποιά είσαι και τί θέλεις. Ξέρω πως είστέκεις απ΄ έξω και διστάζεις. Φοβάσαι την αλήθεια που ξέρω να σου πω.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ (εισέρχεται) : Μου είπαν πως εδώ...

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: ...δίπλα σ΄ αυτή τη στάχτη του τζακιού που ανακατώνω, κάτω από τους καπνισμένους δοκούς της οροφής και τους κατάμαυρους τοίχους, θα βρεις απάντηση στο ερώτημά σου...

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Ναι, αυτό μου είπαν.

ΠΡΟΡΗΤΡΑ:  Κι αν σε τρομάζει ακόμη η μορφή μου, η κυρτή ράχη μου, τα ξέπλεγα μαλλιά μου, οι βαθιές ρυτίδες που αυλακώνουν το πρόσωπό μου, και τα λόγια μου που ενίοτε τσιμπούν σαν φίδια, εσύ, παρά ταύτα, έχεις την επιθυμία να μάθεις...

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Ναι, το θέλω πολύ.

ΠΡΟΡΗΤΡΑ:  Πως έμπλεξες, εγώ δεν θα στο πω. Και μόνη σου το ξέρεις. Συχνά οι άνθρωποι, θέλουμε μόνοι μας να γίνουμε σαν τις στάχτες σ΄ αυτήν την πυροστιά, που ανακατεύω συνέχεια, για να διαιωνίζονται τα σφάλματα του κόσμου! Α, και νάξερες κόρη μου, πόσοι άνθρωποι έχουν συντρίψει σε ρημάδια τα όνειρά τους, πόσοι τα αποτρέφρωσαν σε κούτσουρα και τα εναπόθεσαν στάχτες σ΄ α υτήν την πυροστιά... Πρώτη απ΄ όλους, είμαι εγώ. Γιατί δεν υπάρχει άνθρωπος πάνω στη Γη που να μπορεί να κρατήσει σταθερό το πηδάλιο του πλοίου της ζωής, κι όλο και κάποτε θα μπει μέσα στο φουρτουνιασμένο πέλαγος! Κι εκεί, τα κύματα, τα θεριά της θάλασσας κι οι ξέρες, θα τον μετατρέψουν σε φρύγανο που επιπλέει, χωρίς πια να νιώθει τίποτε. Κι ο άνεμος, όπου ο Αίολος θα στείλει, θα φέρει κάθε φρύγανο στη στεριά κι εκεί, ο ήλιος θα το αποξηράνει, ώσπου ένας άλλος άνεμος να το παρασύρει να μπει από την ξεχαρβαλωμένη πόρτα μου κι εγώ να το μαζέψω, προσάναμα για την φωτιά μου, και να γίνει στάχτη...

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Με τρομάζεις γριά...

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: Τρομαγμένη ήρθες κόρη μου. Όλοι, σ΄αυτόν το κόσμο, τρομαγμένοι φτάνουμε. Μια πνοή ανέμου μας φέρνει στη Γη κι είναι επώδυνη η στιγμή που παίρνουμε την πρώτη ανάπνια μας. Ξέρεις γιατί; Για να καταλάβουμε πως η ζή μας θάναι ένα βάσανο, μια οδύνη, ένας αιώνιος τοκετός...  Μεγάλο του Ανθρώπου το αμάρτημα, που κάποτε ήτανε Θεός και παραστράτησε και έκλεψε από τον  Όλυμπο την φωτιά και την γνώση και τις ταξίδεψε στη Γη και τις φύτεψε βαθειά στο χώμα, κι ο πρόγονός μας Προμηθέας, κι ο Σίσυφος κι ο Τάνταλος, οι μεγάλοι αμαρτωλοί, οι αιώνιοι επαναστάτες απέναντι στη θέληση των Μεγάλων, που θεωρούν τους εαυτούς τους σαν μοναδικούς! Στα λέω αυτά, γιατί από την πρώτη στιγμή συμπάθησα τη μορφή σου, μα όχι και τα πάθια σου...

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Γριά, σου λέω πως με τρομάζεις...

ΠΡΟΡΗΤΡΑ:Όλη τη ζωή μου, τρομαγμένη την έζησα. Ώσπου έμαθα.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Έμαθες, τί;

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: Πως κανείς δεν μπορεί να αλλάξει την μοίρα του, γιατί η μοίρα του Ανθρώπου γεννήθηκε σκληρή και με σκοπό να τον βασαίζει. Ακόμη και ο πιο πλούσιος, έχει τους δικούς του καημούς. Ακόμη και ο πιο ευτυχσμένος, κάποια στιγμή πέφτει στο έλος της Μοίρας, όπως εσύ!

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Λοιπόν, τί βλέπεις για εμένα γριά; Θα μου πεις; Ή θέλεις πρώτα να σου πω τον λόγο που με φέρνει;

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: Η στάχτη μου, τα ξέρει όλα. Να, κοίτα πώς την σκορπίζω από την μιά και την μαζεύω από την άλλη... Αυτές οι σπίθες από τα αποκαϊδια, ανάμεσά της, είναι οι εικόνες του κόσμου. Εδώ και οι δικές σου. Αυτή η σπίθα, είναι η ζωή σου.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Μια σπίθα είναι μόνο η ζωή μου;

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: Όχι μόνο εσένα, αλλά του καθενούς.  Τα βάσανα την κάνουν να μας φαίνεται μεγάλη. Στην πραγματικότητα, δεν προλαβαίνει να ανάψει και σβήνει πάλι και την τρώνε οι στάχτες.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Λέγε λοιπόν. Αν είναι σπίθα η ζωή, πρέπει να μάθω γρήγορα, πριν σβήσει.

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: Εκείνος που αγαπάς, σε ήθελε πρώτος. Πιστός, μέχρι τον θάνατό του στην αγάπη της ψυχής του, μά όχι και του κορμιού.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ:  Τί λες μπαμπέσα;

ΠΡΟΡΗΤΡΑ:Με την ψυχή σου, αν το έβλαψες εσύ, το σώμα τί αξία έχει;

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ:  Με απάτησε; Το ξέρεις;

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: Αυτό θα γίνει αν δεν προλάβεις.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Τί να κάνω;

ΠΡΟΡΗΤΡΑ:  Φέρε μια τούφα απ΄ τα μαλλιά του, κομένη σε ώρα νυχτερινή. Φέρε ένα ρούχο απ΄ αυτά που αγγίζουν το κορμί του κι ένα εσώρουχο δικό σου. Φέρε λίγο χώμα που πατεί και ένα απολοιφάδι από το μπάνιο του. Αν έρθεις σύντομα, πριν φύγω, υπάρχει ελπίδα να μην χαθείς μέσα στη θάλασσα...

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Κυρά μου, πάλι με τρομάζεις. Τί είναι αυτά που κρένεις;

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: Κρένω, όσα η σπίθα μου αποκαλύπτει κι άλλο τίποτε. Πήγαινε τώρα. Δεν έχω άλλα να σου πω, αρά μόνο, κάμε γρήγορα.

Η Αμφιτρίτη, βγάζει και της δίνει το βραχιόλι της.

ΑΜΦΙΤΡΙΤΗ: Να, κράτα αυτό, κυρά, να με θυμάσαι.

ΠΡΟΡΗΤΡΑ: Δεν θα προλάβω για πολύ...

Η Αμφιτρίτη, την κοιτάζει για μια τελευταία φορά κι ύστερα φεύγει.

 

ΠΡΟΡΗΤΡΑ (ανακατεύοντας συνεχώς τις στάχτες με την ξύλινη κουτάλα της) :

Όλα στις στάχτες. Όλα στις στάχτες. Κι η ζωή, κι ο θάνατος! Κι η ζωή... κι ο θάνατος... κι η ζωή κι ο θάνατος... κι η ζωή κι ο θάνατος...

ΑΦΗΓΗΤΗΣ: Η ζωή κι ο θάνατος! Ανάμεσά τους όμως, ο Έρωτας, που κι αυτός δίνει ζωή. Δίνει όμως και θάνατο!

Η Αμφιτρίτη, δεν πρόλαβε. Μια δούλα, η οποία είχε κρυφακούσει τη συζήτηση ανάμεσα στην Βασίλισσα και την υποταχτική της, και που κρυφά ποθούσε και εκείνη τον Γραμματέα, του απεκάλυψε τα πάντα κι έφτασε στο σημείο να τον δηλητηριάσει για την απωθημένη αγάπη της. Τον εσωσε η Αμφιτρίτη, όμως για τις σχέσεις τους, ήταν πια αργά. Σαν έγινε καλά εκείνος, αποθαρυμμένος από την γυναίκα που είχε αγαπήσει με όλη του την ψυχή, αναγκάστηκε να παντρευτεί μιαν άλλη αρχοντοπούλα. Έτρεξε η Αμφιτρίτη και πάλι στην Προρήτρα, μα βρήκε το μικρό σπιτάκι της γκρεμισμένο σε ερείπια και στάχτες, κι ένα μικρό αγόρι που έπαιζε εκεί τρίγυρα, την πληροφόρησε πως  η γριά, –«μάγισσα», την απεκάλεσε-, είχε πεθάνει. Η αρχοντοπούλα είχε αργήσει. Και τότε μόνο θυμήθηκε της γριάς τα λόγια και τη θάλασσα που της είχε προφητέψει. Κι ως ήξερε πως ο καλός της, παντρεύονταν την ώρα εκείνη με την άλλη, έτρεξε στο Δέλτα του ποταμού, στην άκρη της εσωτερικής θάλασσας του Βουθρωτού και πριν την καταπιεί το κύμα, είπε αυτές τις λέξεις:

ΑΜΦΙΤΡΤΗ: Για άλλους νωρίς, για άλλους αργά, η Μοίρα σημαίνει το τέλος. «Γίνονται στάχτες, όλοι», είχε πει εκείνη η γριά. Όμως εγώ,  θα  αντισταθώ στην μοίρα την δικιά μου και η ζωή μου θα χαθεί σε  ετούτα εδώ τα νερά του Βουθρωτού που αγάπησα. Βαριά θα πέσω στην αγκαλιά της θάλασσας κι ούτε φρύγανο θα γενώ, προσάναμα σε πυροστιές, αφού τα ψάρια θα κατασπαράξουν το κορμί, κι ο σκελετός μου θα μείνει ριζωμένος βαθιά στην ιλή του βυθού.

ΑΦΗΓΗΤΗΣ: Πρώτος, -από ένα ψαρά που βρίσκονταν εκεί και είδε το κακό, και έπεσε στα νερά να σώσει την κοπέλα-, έμαθε το κακό ο αδελφός της ο Ιάσων. Όλοι την θρήνησαν κι η δόλια η μάνα, τραβούσε τα μαλλιά και χτύπαγε τα στήθια της και της τραγουδούσε μοιρολόγια της ζωής και του θανάτου, κι οι μοιρολογήστρες, ακολουθούσαν κι εκείνες, χτυπώντας τα κεφάλια τους και δαγκώνοντας τα σωθικά της.

Το παληκάρι που αγάπησε, ο Γραμματέας, ποτέ του δεν την ξέχασε και ζούσε με την ανάμνησή της, μεγαλώνοντας  τα παιδιά του, εκ των οποίων, -είναι ακόμη μακρυά ο καιρός αυτός-, η κόρη θα ερωτεύονταν ένα εγγόνι, το πιό αγαπημένο του Ιάσωνα.

Όμως, ας φύγουμε από αυτά κι ας πάμε σε έναν άλλον έρωτα, αυτόν που έκαιγε την ψυχή του Άδωνι, του αγαπημένου γιου του Ιάσωνα. Του γιου που είχε μεγαλώσει μέσα στην αγκαλιά του πατέρα του, τον θαύμαζε, κι ορκίζονταν πως ήθελε να του μοιάσει και μαζί του να μείνει για πάντα. Ας τους δούμε ένα βράδυ, εξω από την Βιβλιοθήκη του Βουθρωτού, όπου ο Ιάσων κρατεί ακόμη τη θέση του Βιβλιοθηκαρίου κι ο γιος του είναι αποφασισμένος να διεκδικήσει το δικαίωμα να είναι ερωτευμένος με μία σκλάβα.

ΑΔΩΝΙΣ: Βοήθαμε πατέρα να πιαστώ. Εσύ, με αγαπούσες πάντα.

ΙΑΣΩΝ: Και μήπως τώρα, έπαψα να σ΄ αγαπώ; Μήπως δεν είσαι το πιό ξεχωριστό απ΄ όλα τα παιδιά μου κι από όλους τους ανρώπους πάνω σ΄ αυτή τη Γη;

ΑΔΩΝΙΣ: Κι εγώ, θαρρείς πως ονειρεύτηκα, ή βρήκα, ή πιστεύω να υπάρχει ένας πατέρας πιο καλός και πιο αγαπητός στον κόσμο από εσέναν; Εσύ μούδωσες την ζωή και η πνοή σου, κρατάει αναμένο το κερί της ζήσης μου. Εσύ, μου μεταλαμπαδεύεις το φως της Γνώσης, με συμβουλεύεις, με καθοδηγείς κι εγώ υπάρχω. Όμως, στην ηλικία μου πατέρα, αντιλαμβάνομαι πως κι άλλη αγάπη μπορεί να χωρέσει την καρδιά ενός άντρα, χωρίς να καταστρέψει την πρώτη και μεγάλη, που είναι αυτή προς τον πατέρα του.

ΙΑΣΩΝ: Την ξέρω την αγάπη αυτή παιδί μου! Ποιός άντρας δεν την ένιωσε μες στην καρδιά του, έστω μια φορά, ή και ποιά γυναίκα ακόμη; Είναι αγάπη θεϊκή που την ευλόγησε η Θεά Αφροδίτη, κι είναι ο γιος της ο Έρως, που μας την προκαλεί. Μα όπως στην αγάπη ενός παιδιού προς τον πατέρα, όπως κι ενός πατέρα προς τον γιο του, υπάρχουν πάντα όρια, έτσι κι εδώ συμβαίνει.

ΑΔΩΝΙΣ: Όμως πατέρα, εσύ είσαι αυτός, που φιλοσοφικά σκεπτόμενος, με έχεις διδάξει  ότι τα όρια τα έχουν εφεύρει οι άνθρωποι και οι αδύναμοι Θεοί!. Και πες μου αλήθεια, οι άνθρωποι δεν είναι αυτοί, οι οποίοι έχουν νομοθετήσει έτσι, ώστε ένας ελεύθερος πολίτης, σε όποια τάξη κ αν ανήκει, να μην του επιτρέπεται να παντρευτεί μια σκλάβα;

ΙΑΣΩΝ: Μα, όταν η απαγόρευση αυτή, είναι νόμος του Κράτους, τί μπορούν να κάνουν οι   πολίτες; Μην λες πως πρέπει να σηκώσουμε το κεφάλι μας ενάντια στην πόλη και τους νόμους της;

ΑΔΩΝΙΣ:  Πατέρα, θέλω να με καταλάβεις. Από μικρός στο σπίτι μας, είδα πόσο καλά φερόμασταν στους δούλους, τους οποίους πάντα φροντίζουμε, σχεδόν σαν ίσους μας. Κι εσύ, ποτέ δεν απαγόρευσες να παίζουμε με τα παιδιά τους, κι όποτε με έβλεπες να συναναστρέφομαι την μικρή Λαμψία, ποτέ δεν μου έκανες παρατήρηση να πάψω να μιλώ και να παίζω μαζί της. Κι αυτή η παρέα μας, μπαμπά, έγινε κάποτε ερωτας. Αυτό είναι όλο. Απλό και απέριττο.  Και μήπως, ο έρωτας, δεν είναι ο ζωοδότης του βίου μας;

ΙΑΣΩΝ: Θα σου πω κι εγώ κάτι απλό. Πριν γνωρίσω την μητέρα σου, είχα την ευκαιρία να γνωρίσω κάποια άλλα κορίτσια. Έλεγαν γύρω μου πως ήμουν ωραίος και πως άρεσα στις κοπέλες. Το καταλάβαινα κι εγώ. Αυτό, με έκανε να νιώθω υπερήφανος και ξεχωριστός, ώαπου αγάπησα κι εγώ μιά από δαύτες. Όμως, ήταν ο πρώτος μου έρωτας και δεν είχα καταλάβει καλά αν ήταν από πραγματική αγάπη, ή από την άναγκη να αισθανθώ πως είμαι ερωτευμένος. ΄Ημουν τότε κι εγώ, στην ηλικία σου περίπου. Σου ανοίγω απόψε την καρδιά μου. Για λίγους μήνες, έπλεα σε πελάγη ευτυχίας. Όμως, ο χρόνος, μου απέδειξε πως είχα κάνει λάθος και πως ό,τι ένιωθα για εκείνο το κορίτσι, ήταν ένας αρρωστημένος εγωϊσμός. Λίγο καιρό αργότερα, γνώρισα την μητέρα σου κι  από την πρώτη στιγμή, ένιωσα να χτυπά η καρδιά μου διαφορετικά από την πρώτη φορά, κι έτσι χτυπάει ακόμη, και νιώθω ευτυχισμένος.

ΑΔΩΝΙΣ: Εγώ, την αισθάνομαι κιόλας αυτήν την ευτυχία και μου φαίνεται αδύνατον να ζήσω χωρίς την Λαμψία.

ΙΑΣΩΝ: Είσαι κι εσύ πολύ ωραίο αγόρι. Συχνά παρατηρώ πώς σε κοιτάζουν τα κορίτσια ολόγυρά σου, και ιδιαίτερα σαν κάνουμε περιπάτους στην Αγορά και συζητάμε. ΄Ισως όμως κι  εσύ αργότερα, βρεις μια κοπέλα, η οποία θα σε συγκινήσει περισσσότερο από την Λαμψία.

ΑΔΩΝΙΣ: Πατέρα, σου το εγγυώμαι πως αποκλείεται. Εμένα η ζωή μου, σταματάει εκεί. Κι